Stebėdamas lietuvišką politinę tikrovę, Andrius Navickas šiandien, matyt, nebeapsikentė ir tėškė Bernardinų svetainėje straipsnį Ar nevertėtų valdžią rinkti metant burtą?
Ką gi, pasiūlymas turi šiokios tokios racijos: jeigu manytume, kad viešos institucijos sprendimai gali atstoti visos tautos susirinkimo sprendimus, jei jos sudėtis atitinka visuomenės sudėtį (kaip manė senovės atėniečiai), būtų visai suprantama, kad parlamento narius parinktume burtais. Šiandien kai kuriose šalyse taip parenkami prisiekusiųjų teismo nariai.
Deja, mūsų piliečiai parlamentarų veiklą supranta visiškai kitaip. Kaip rašoma straipsnių rinkinyje „Partinės demokratijos pabaiga?“, pagal tyrimų duomenis partinės ideologijos Lietuvos rinkėjų pasirinkimui neturi beveik jokios įtakos. Daugumos lietuvių manymu, tautos atstovas turi būti nepriklausomas nuo partijų profesionalas, savo sprendimuose visada turintis omenyje „paprasto žmogaus“ interesus ir „atstovintis“ juos prieš valdžią turinčias visuomenės grupes.
Taigi, parlamentarai, lietuvių supratimu, - tai ne arbitrai, turintis priimti teisingus, tačiau įvairių visuomenės grupių atžvilgiu neutralius sprendimus, bet greičiau advokatai, ginantys „paprastą žmogų“ nuo neigiamų vykdomąją valdžią turinčių grupių sprendimų pasekmių. Tad sudarant tokią instituciją, svarbiausia asmeninės kandidato savybės ir rinkėjų pasitikėjimas, o ne parlamento procentinė sudėtis ar parlamentarų ištikimybė partijoms ir jų ideologijai.
Man rodos, panašiai parlamento funkcijos buvo suprantamos viduramžių Anglijoje. Todėl ir siekdami išsaugoti atstovaujamąją demokratiją, turėtume kliautis ne šiuolaikiniais vakarietiškais jos modeliais, bet ieškoti nepartinių atstovavimo formų, atitinkančių lietuvišką viduramžišką mentalitetą. Nei burtai, nei partinė konkurencija čia visai netinka.
2011-04-12
R.Lazutkai trūksta sekso
Vakar, 2011-04-11, Delfyje.lt pasirodė naujas R.Lazutkos straipsnis rėksmingu pavadinimu „Lietuvoje nėra išnaudojimo? O gal ir sekso?“
Suintriguotas (aišku, R.Lazutkos pavardės antraštėje, o ne žodžio „seksas“ :) ) nusprendžiau ir aš pasidomėti, ką šįkart mums nusprendė pranešti garbusis ekonomistas. Pasirodo, kad tai yra ginčio su G.Nausėda, apie kurį rašiau praeitame straipsnyje, tęsinys.
Išgirdęs G.Nausėdos pastabas, šį kartą p. R.Lazutka lygina atlyginimus, perskaičiuotus pagal perkamąją galią. Pagal naujus jo apskaičiavimus vokiško ir lietuviško atlyginimų santykis lygus 1,83 karto:
1,83 - tai mažiau, nei buvau apskaičiavęs aš - 2,04. Ką gi, tam p. R.Lazutka ir yra ekonomistas, kad gautų tikslius skaičiavimus. Tačiau vis tiek fakto, kad atlyginimas už tokio paties našumo darbą Lietuvoje yra tik 1,83 karto mažesnis, nei Vokietijoje, visiškai pakanka, kad p.Lazutka turėtų pilną moralinę teisę kalbėti apie išnaudojimą Lietuvoje.
Tik štai užuominos apie seksą čia atrodo visai ne vietoje. Suprantu, kad kažkaip reikia patraukti skaitytoją, bet man atrodo neskoninga, kai, skaitant apie santykius tarp darbdavio ir darbuotojo, keliamos netinkamos asociacijos su kitokio pobūdžio santykiais. Dėmėsį gal ir ptraukia, tačiau klausimą sumenkina.
P.S. Užtat aš pats galiu pasidžiaugti, kad mano mintys praeitame straipsnyje nukeliavo ta pačia kryptimi, kaip ir garbaus ekonomisto. :)
Suintriguotas (aišku, R.Lazutkos pavardės antraštėje, o ne žodžio „seksas“ :) ) nusprendžiau ir aš pasidomėti, ką šįkart mums nusprendė pranešti garbusis ekonomistas. Pasirodo, kad tai yra ginčio su G.Nausėda, apie kurį rašiau praeitame straipsnyje, tęsinys.
Išgirdęs G.Nausėdos pastabas, šį kartą p. R.Lazutka lygina atlyginimus, perskaičiuotus pagal perkamąją galią. Pagal naujus jo apskaičiavimus vokiško ir lietuviško atlyginimų santykis lygus 1,83 karto:
| Vokietija / Lietuva | ||
| Eurais (2009) | Eurais PPP* (2008) | |
| 1. Algų santykis | 5,5 | 3,2 |
| 2. Darbo našumo santykis | 3,3 | 1,75 |
| 1/2 | 1,67 | 1,83 |
1,83 - tai mažiau, nei buvau apskaičiavęs aš - 2,04. Ką gi, tam p. R.Lazutka ir yra ekonomistas, kad gautų tikslius skaičiavimus. Tačiau vis tiek fakto, kad atlyginimas už tokio paties našumo darbą Lietuvoje yra tik 1,83 karto mažesnis, nei Vokietijoje, visiškai pakanka, kad p.Lazutka turėtų pilną moralinę teisę kalbėti apie išnaudojimą Lietuvoje.
Tik štai užuominos apie seksą čia atrodo visai ne vietoje. Suprantu, kad kažkaip reikia patraukti skaitytoją, bet man atrodo neskoninga, kai, skaitant apie santykius tarp darbdavio ir darbuotojo, keliamos netinkamos asociacijos su kitokio pobūdžio santykiais. Dėmėsį gal ir ptraukia, tačiau klausimą sumenkina.
P.S. Užtat aš pats galiu pasidžiaugti, kad mano mintys praeitame straipsnyje nukeliavo ta pačia kryptimi, kaip ir garbaus ekonomisto. :)
2011-03-26
Kokį atlyginimą iš tiesų gauna lietuviai?
Dar nenurimo aistros dėl dėl savivaldybių rinkimų, o politinis elitas po truputį pradeda ruoštis artėjantiems Seimo rinkimams. Kadangi iššaukti rimtą diskusiją ekonominėmis temomis mūsų oligarchų valdomoje žiniasklaidoje dabar beveik neįmanoma, savo idėjoms pristatyti griebiamasi išbandyto metodo - skandalo. Tačiau apsižodžiavimai ir peštynės tarp politikų - kasdienis dalykas, kuriuo nieko nesudominsi. Bene dėl to viešai pasiaiškinti santykius šį kartą nusprendė tie, kurie paprastai politikoje tiesiogiai nedalyvauja: ekonomistai.
Istorija prasidėjo taip: 2011 kovo mėn. 21 d. kalbėdamas BTV laidoje „Karštas vakaras“ SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda bandė pateisinti tą faktą, kad atlyginimai Lietuvoje gerokai mažesni nei Vakarų valstybėse. „Esmių esmė yra tokia: kodėl mes taip mažai pagaminame, skaičiuojant vienam darbuotojui? Kodėl darbo našumas yra 4-8 kartus mažesnis negu ES valstybėse. Tai susiję su technologijomis. Tie patys darbdaviai, kurie turi palankesnes darbo sąlygas, gali investuoti į darbo sąlygas, tuomet jie gali ir darbo vaisiais pasidalinti su darbuotojais. O kai dabar darbdavys yra nustekentas krizės, jis neturi nei pelnų, gal tik nuostolius, o gal tik nesenai ir nuostolio išlipo, tai čia pat prie jo jau buriuojasi norintieji tą pelną pasidalinti. Tai apie kokias investicijas galime kalbėtis?“
„Tas marksistinis darbo ir kapitalo priešinimas man yra nepriimtinas, nes jis prieštarauja net ir globalioms tendencijoms, kurios vyksta profsąjunginiame judėjime, kur matosi, kad profsąjungos eina būtent tuo keliu, kad supranta, jog yra vienoje valtyje su darbdaviu, jeigu darbdaviui blogai, blogai ir ir samdomam darbuotojui,“ - profsąjungų lyderiui A.Černiauskui priekaištavo finansų analitikas.
Atrodo, profsąjungoms beliko susiprasti, ir netrukdyti iš ekonominės duobės kopti mūsų verlsininkams. Tačiau 2011 kovo mėn. 22 d. pavakare prabilo atsakomoji artilerija: savo šūvį G. Nausėdos pusėn paleido jo komentarų įžeistas R.Lazutka. „Ekspertų“ širma prisidengusių interesų grupių atstovų skleidžiamais melagingais argumentais grindžiamos diskusijos apie gyvybiškas visuomenei problemas žiniasklaidoje, kurpiamos grynai lietuviškos tik interesų grupėms naudingos ekonominės „teorijos“, kuriomis užkemšama burna bent į pusę europietiškos gerovės pretenduojančiam lietuviui,“ Delfyje paskelbtame straipsnyje „O man nepriimtinas tas G.Nausėdos melas“ drėbė ekonomistas ir sociologijos mokslų daktaras.
G.Nausėda neliko skolingas. 2011 kovo mėn. 23 d. tame spačiame Delfyje pasirodė jo atsakymas „Man nepriimtina R.Lazutkos „tiesa“. „[P.] Romas Lazutka šį kartą taip begėdiškai „malūnėliu“ žongliruoja skaičiais apie vidutinio darbo užmokesčio ir darbo našumo skirtumus Lietuvoje ir Vakarų Europos šalyse, kad šito palikti jo sąžinei negalima. [... G]alėtumėte, gerbiamas ekonomiste, lyginti tokiu metodu apskaičiuotą darbo našumą ne su nominaliu, o pagal perkamosios galios standartą įvertintu darbo užmokesčiu. Turbūt, man nereikėtų Jums aiškinti, kad tai yra ne tas pats, o ir atlyginimų skirtumai „ten“ ir „čia“ tampa ne 5-7 kartai, kaip Jūs rašote, o 2-3 kartai.“
Kur ginčio esmė? Vienas ekonomistas, atstovaujantis bankus ir verslą, aiškina, kad lietuviško ir vakarietiško atlyginimų skirtumas toks pats kaip darbo našumo skirtumams. Tuo tarpu kitas, simpatizuojantis „darbo liaudies“ interesms, teigia, kad nors darbo našumas čia ir Vakaruose skiriasi, tačiau daug mažiau (1,5-2 k.), nei atlyginimai (5-7 k.). „Bankininkas“ į tai atsako, jog „darbininkas“ pamiršo, kad ES pateikiami darbo našumo duomenys perskaičiuoti pagal perkamosios galios skirtumus, o darbo užmokečio duomenys - ne.
Kas iš jų teisus? Nesu joks ekonomistas, tačiau tiesiog pabandžiau padaryti, ką G.Nausėda pasiūlė R.Lazutkai: perskaičiuoti metinį atlygį pagal perkamosios galios santykį.
Skelbdamas savo samprotavimus R.Lazutka sąžiningai nurodė ir jų šaltinius. G.Nausėda, deja, ne. Tačiau Eurostato svetainė prieinama ir paprastiems mirtingiesiems. Bet šalia R.Lazutkos nurodytų darbo našumo, paskaičuoto pagal perkamąją galią, ir vidutinės metinės algos lentelių, perkamosios galios duomenų Eurostato puslapyje surasti nesugebėjau. Sveikas protas man sako, jog, kai kitos salygos lygios, perkamoji galia priklauso nuo bendro kainų lygio, tad trūkstamus perkamosios galios duomenis galima pakeisti duomenimus iš Kainų palyginimo lentelės. Taigi, turėdami šiuos duomenis, Eurostato pateikiamą kiekvienos šalies vidutinį metinį atlygį visiškai nesunkiai galime perskaičiuoti pagal tos šalies kainų lygį, o paskui ir pagal perkamosios galios pakoreguotą darbo našumą.
Rezultatai turėtų skirtis nuo R.Lazutkos, tačiau kiek? Kad būtų lengviau suvokti, kainų lygio ir darbo našumo koeficientus prilyginau Lietuvos kainų lygiui ir darbo našumui, o metinio atlygio atitikmenį eurais paverčiau mėnesiniu atitikmeniu litais pagal oficialų Lietuvos banko kursą.
Štai mano skaičiavimų rezultatas (atlygių duomenys suapvalinti iki vieneto):
Matome, kad sulyginus kainų skirtumus ir darbo našumą, lietuviškų ir vakarietiškų atlyginimų skirtumas nuo R.Lazutkos pateiktų 5-7 kartų „susitraukė“ iki ~ 1,25-2. Tačiau G.Nausėda mums bandė įteigti, kad atlyginimų skirtumas tiksliai atspindi perkamosios galios ir darbo našumo skirtumas. Perskaičiavimas išryškina tikrąją padėtį: net jeigu danai ir vokiečiai dirbtų tokiu pačiu našumu kaip lietuviai, o kainų lygis Danijoje ir Vokietijoje būtų toks pat kaip Lietuvoje, jie už savo darbą vis tiek gautų 2 kartus daugiau nei Lietuvoje. Už tokį pati darbą daugiau būtų mokama visose šalyse, išskyrus Bulgariją, Rumuniją ir Slovakiją!
Aišku, ši lentelė tik parodo, kokius atlyginimus oficialiai gauna darbuotojai. Joje visiškai neatsispindi nei paslėpta atlyginimo dalis, kurios nemato darbuotojai, tačiau kurią valstybei mokesčių pavidalu perveda darbdaviai, nei mokesčiai, kuriuos turi mokėti patys darbuotojai. Iš bendro kainų lygio rodiklio visiškai negalima nustatyti, kokią po mokesčių likusio atlyginimo dalį suryja komunalinės paslaugos. Neatsispindi joje ir viešos paslaugos, kurias gyventojai gauna nemokamai.
Tad iš šių duomenų negalima daryti išvadų apie kitų šalių didžiosios gyventojų dalies gyvenimo kokybę: tam reikia ir jų išlaidų analizės. Tai, kad Prancūzija, Liuksemburgas ir Norvegija lentelėje atsidūrė žemiau nei Lenkija, visai dar nereiškia, kad jų piliečiai gyvena blogiau nei lenkai. Tai reiškia, kad prancūzai savo darbuotojų pastangas vertina maždaug taip pat kaip ir lenkai, tuo tarpu danų ir vokiečių pastangos vertinamos maždaug dvigubai geriau. Netgi mūsų kaimynai latviai save darbuotojų pastangas atlygina visu šeštadaliu daugiau.
Kai bevertintume šiuos skaičiavimus, vieną dalyką jie sako labai aiškiai: ką bebandytų įrodinėti mūsų bankininkai ir verlininkai, Europoje yra vos keletas šalių, kuriose darbas vertinamas menkiau nei Lietuvoje. Nors tikrasis skirtumas ir nėra 5-7 kartai, kaip teigia R.Lazutka, tačiau 1,25 - 2 kartai po visų perskaičiavimų - tai tikrai daug.
Atrodo profsąjungoms yra čia veikti, ar ne?
Rėdas Peškaitis
Istorija prasidėjo taip: 2011 kovo mėn. 21 d. kalbėdamas BTV laidoje „Karštas vakaras“ SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda bandė pateisinti tą faktą, kad atlyginimai Lietuvoje gerokai mažesni nei Vakarų valstybėse. „Esmių esmė yra tokia: kodėl mes taip mažai pagaminame, skaičiuojant vienam darbuotojui? Kodėl darbo našumas yra 4-8 kartus mažesnis negu ES valstybėse. Tai susiję su technologijomis. Tie patys darbdaviai, kurie turi palankesnes darbo sąlygas, gali investuoti į darbo sąlygas, tuomet jie gali ir darbo vaisiais pasidalinti su darbuotojais. O kai dabar darbdavys yra nustekentas krizės, jis neturi nei pelnų, gal tik nuostolius, o gal tik nesenai ir nuostolio išlipo, tai čia pat prie jo jau buriuojasi norintieji tą pelną pasidalinti. Tai apie kokias investicijas galime kalbėtis?“
„Tas marksistinis darbo ir kapitalo priešinimas man yra nepriimtinas, nes jis prieštarauja net ir globalioms tendencijoms, kurios vyksta profsąjunginiame judėjime, kur matosi, kad profsąjungos eina būtent tuo keliu, kad supranta, jog yra vienoje valtyje su darbdaviu, jeigu darbdaviui blogai, blogai ir ir samdomam darbuotojui,“ - profsąjungų lyderiui A.Černiauskui priekaištavo finansų analitikas.
Atrodo, profsąjungoms beliko susiprasti, ir netrukdyti iš ekonominės duobės kopti mūsų verlsininkams. Tačiau 2011 kovo mėn. 22 d. pavakare prabilo atsakomoji artilerija: savo šūvį G. Nausėdos pusėn paleido jo komentarų įžeistas R.Lazutka. „Ekspertų“ širma prisidengusių interesų grupių atstovų skleidžiamais melagingais argumentais grindžiamos diskusijos apie gyvybiškas visuomenei problemas žiniasklaidoje, kurpiamos grynai lietuviškos tik interesų grupėms naudingos ekonominės „teorijos“, kuriomis užkemšama burna bent į pusę europietiškos gerovės pretenduojančiam lietuviui,“ Delfyje paskelbtame straipsnyje „O man nepriimtinas tas G.Nausėdos melas“ drėbė ekonomistas ir sociologijos mokslų daktaras.
G.Nausėda neliko skolingas. 2011 kovo mėn. 23 d. tame spačiame Delfyje pasirodė jo atsakymas „Man nepriimtina R.Lazutkos „tiesa“. „[P.] Romas Lazutka šį kartą taip begėdiškai „malūnėliu“ žongliruoja skaičiais apie vidutinio darbo užmokesčio ir darbo našumo skirtumus Lietuvoje ir Vakarų Europos šalyse, kad šito palikti jo sąžinei negalima. [... G]alėtumėte, gerbiamas ekonomiste, lyginti tokiu metodu apskaičiuotą darbo našumą ne su nominaliu, o pagal perkamosios galios standartą įvertintu darbo užmokesčiu. Turbūt, man nereikėtų Jums aiškinti, kad tai yra ne tas pats, o ir atlyginimų skirtumai „ten“ ir „čia“ tampa ne 5-7 kartai, kaip Jūs rašote, o 2-3 kartai.“
Kur ginčio esmė? Vienas ekonomistas, atstovaujantis bankus ir verslą, aiškina, kad lietuviško ir vakarietiško atlyginimų skirtumas toks pats kaip darbo našumo skirtumams. Tuo tarpu kitas, simpatizuojantis „darbo liaudies“ interesms, teigia, kad nors darbo našumas čia ir Vakaruose skiriasi, tačiau daug mažiau (1,5-2 k.), nei atlyginimai (5-7 k.). „Bankininkas“ į tai atsako, jog „darbininkas“ pamiršo, kad ES pateikiami darbo našumo duomenys perskaičiuoti pagal perkamosios galios skirtumus, o darbo užmokečio duomenys - ne.
Kas iš jų teisus? Nesu joks ekonomistas, tačiau tiesiog pabandžiau padaryti, ką G.Nausėda pasiūlė R.Lazutkai: perskaičiuoti metinį atlygį pagal perkamosios galios santykį.
Skelbdamas savo samprotavimus R.Lazutka sąžiningai nurodė ir jų šaltinius. G.Nausėda, deja, ne. Tačiau Eurostato svetainė prieinama ir paprastiems mirtingiesiems. Bet šalia R.Lazutkos nurodytų darbo našumo, paskaičuoto pagal perkamąją galią, ir vidutinės metinės algos lentelių, perkamosios galios duomenų Eurostato puslapyje surasti nesugebėjau. Sveikas protas man sako, jog, kai kitos salygos lygios, perkamoji galia priklauso nuo bendro kainų lygio, tad trūkstamus perkamosios galios duomenis galima pakeisti duomenimus iš Kainų palyginimo lentelės. Taigi, turėdami šiuos duomenis, Eurostato pateikiamą kiekvienos šalies vidutinį metinį atlygį visiškai nesunkiai galime perskaičiuoti pagal tos šalies kainų lygį, o paskui ir pagal perkamosios galios pakoreguotą darbo našumą.
Rezultatai turėtų skirtis nuo R.Lazutkos, tačiau kiek? Kad būtų lengviau suvokti, kainų lygio ir darbo našumo koeficientus prilyginau Lietuvos kainų lygiui ir darbo našumui, o metinio atlygio atitikmenį eurais paverčiau mėnesiniu atitikmeniu litais pagal oficialų Lietuvos banko kursą.
Štai mano skaičiavimų rezultatas (atlygių duomenys suapvalinti iki vieneto):
| Šalis | Metinis atlygis, € | Atly-gių san-tykis | Kainų san-tykis | Darbo našumų santykis | Kainų ir našumo santykių sandauga | Metinio atlygio atitik-muo, € | Mėn. atlygio atitik-muo, Lt | Atitik-menų san-tykis |
| Danija | 55001 | 7,43 | 2,12 | 1,69 | 3,59 | 15322 | 4409 | 2,07 |
| Vokietija | 41400 | 5,60 | 1,57 | 1,75 | 2,75 | 15073 | 4337 | 2,04 |
| Olandija | 43146 | 5,83 | 1,59 | 1,86 | 2,96 | 14563 | 4190 | 1,97 |
| Šveicarija | 47096 | 6,37 | 1,96 | 1,80 | 3,53 | 13338 | 3838 | 1,80 |
| Austrija | 39023 | 5,27 | 1,60 | 1,86 | 2,98 | 13108 | 3772 | 1,77 |
| Švedija | 37597 | 5,08 | 1,72 | 1,84 | 3,16 | 11894 | 3422 | 1,61 |
| Belgija | 40698 | 5,50 | 1,68 | 2,05 | 3,43 | 11876 | 3417 | 1,61 |
| Graikija | 25915 | 3,50 | 1,38 | 1,63 | 2,25 | 11527 | 3317 | 1,56 |
| Suomija | 37946 | 5,13 | 1,84 | 1,84 | 3,38 | 11233 | 3232 | 1,52 |
| Portugalija | 16691 | 2,26 | 1,34 | 1,19 | 1,59 | 10510 | 3024 | 1,42 |
| Ispanija | 25208 | 3,41 | 1,44 | 1,70 | 2,45 | 10275 | 2957 | 1,39 |
| Lenkija | 10787 | 1,46 | 1,05 | 1,01 | 1,06 | 10204 | 2936 | 1,38 |
| Prancūzija | 33524 | 4,53 | 1,70 | 1,96 | 3,32 | 10085 | 2902 | 1,36 |
| Liuksemburgas | 51392 | 6,95 | 1,78 | 2,90 | 5,17 | 9949 | 2863 | 1,34 |
| Norvegija | 52632 | 7,11 | 2,12 | 2,55 | 5,40 | 9744 | 2804 | 1,32 |
| Malta | 16158 | 2,18 | 1,17 | 1,48 | 1,73 | 9331 | 2685 | 1,26 |
| Slovėnija | 15997 | 2,16 | 1,25 | 1,38 | 1,72 | 9281 | 2671 | 1,25 |
| Latvija | 8109 | 1,10 | 1,13 | 0,84 | 0,95 | 8514 | 2450 | 1,15 |
| Vengrija | 9805 | 1,33 | 1,05 | 1,16 | 1,22 | 8005 | 2303 | 1,08 |
| Lietuva | 7398 | 1,00 | 1,00 | 1,00 | 1,00 | 7398 | 2129 | 1,00 |
| Rumunija | 5464 | 0,74 | 0,95 | 0,79 | 0,76 | 7232 | 2081 | 0,98 |
| Slovakija | 9677 | 1,31 | 1,06 | 1,29 | 1,37 | 7083 | 2038 | 0,96 |
| Bulgarija | 3328 | 0,45 | 0,75 | 0,64 | 0,48 | 6967 | 2005 | 0,94 |
Matome, kad sulyginus kainų skirtumus ir darbo našumą, lietuviškų ir vakarietiškų atlyginimų skirtumas nuo R.Lazutkos pateiktų 5-7 kartų „susitraukė“ iki ~ 1,25-2. Tačiau G.Nausėda mums bandė įteigti, kad atlyginimų skirtumas tiksliai atspindi perkamosios galios ir darbo našumo skirtumas. Perskaičiavimas išryškina tikrąją padėtį: net jeigu danai ir vokiečiai dirbtų tokiu pačiu našumu kaip lietuviai, o kainų lygis Danijoje ir Vokietijoje būtų toks pat kaip Lietuvoje, jie už savo darbą vis tiek gautų 2 kartus daugiau nei Lietuvoje. Už tokį pati darbą daugiau būtų mokama visose šalyse, išskyrus Bulgariją, Rumuniją ir Slovakiją!
Aišku, ši lentelė tik parodo, kokius atlyginimus oficialiai gauna darbuotojai. Joje visiškai neatsispindi nei paslėpta atlyginimo dalis, kurios nemato darbuotojai, tačiau kurią valstybei mokesčių pavidalu perveda darbdaviai, nei mokesčiai, kuriuos turi mokėti patys darbuotojai. Iš bendro kainų lygio rodiklio visiškai negalima nustatyti, kokią po mokesčių likusio atlyginimo dalį suryja komunalinės paslaugos. Neatsispindi joje ir viešos paslaugos, kurias gyventojai gauna nemokamai.
Tad iš šių duomenų negalima daryti išvadų apie kitų šalių didžiosios gyventojų dalies gyvenimo kokybę: tam reikia ir jų išlaidų analizės. Tai, kad Prancūzija, Liuksemburgas ir Norvegija lentelėje atsidūrė žemiau nei Lenkija, visai dar nereiškia, kad jų piliečiai gyvena blogiau nei lenkai. Tai reiškia, kad prancūzai savo darbuotojų pastangas vertina maždaug taip pat kaip ir lenkai, tuo tarpu danų ir vokiečių pastangos vertinamos maždaug dvigubai geriau. Netgi mūsų kaimynai latviai save darbuotojų pastangas atlygina visu šeštadaliu daugiau.
Kai bevertintume šiuos skaičiavimus, vieną dalyką jie sako labai aiškiai: ką bebandytų įrodinėti mūsų bankininkai ir verlininkai, Europoje yra vos keletas šalių, kuriose darbas vertinamas menkiau nei Lietuvoje. Nors tikrasis skirtumas ir nėra 5-7 kartai, kaip teigia R.Lazutka, tačiau 1,25 - 2 kartai po visų perskaičiavimų - tai tikrai daug.
Atrodo profsąjungoms yra čia veikti, ar ne?
Rėdas Peškaitis
2011-02-28
Parama partinei sistemai? Na na…
Politologas Antanas Kulakauskas BNS pareiškė, kad „sekmadienį įvykę savivaldybių tarybų rinkimai parodė rinkėjų paramą partinei sistemai“, rašoma šios dienos Delfi.lt straipsnyje.
Atrodo, kad žvelgdamas į partijų rezultatus, politologas pamiršo peržvelgti rinkėjų aktyvumo statistiką. O ji sako, kad rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų. Taigi, didesnė dalis rinkėjų partinės sistemos tikrai neparėmė.
Tokio rinkėjų abejingumo valdančiųjų kalboms apie „pilietinę pareigą“ priežastys gali būti įvairios. Vieni galbūt pasimetė tarp daugybės kandidatų, kiti galėjo manyti, jog jų balsas nieko nelemia, tretiems tai buvo būdas išreikšti savo „pasitikėjimą“ partijomis ir rinkimais. Tačiau kokios bebūtų tos priežastys, vis tik daugiau nei pusė visų rinkėjų dalyvauti vakarykščiuose rinkimuose nematė jokio reikalo.
Tikrai demokratiškoje šalyje nepriklausomi politologai tuojau pat imtų nagrinėti, ar savo menku aktyvumu rinkėjai kartais nerodo nepasitikėjimo ne tik partine, bet ir visa rinkimais grindžiama politine sistema.
Tuo tarpu mūsų politologas sugeba tame įžiūrėti paramos sistemai ženklus. Toks požiūris gali būti suprantamas tik vienu atveju - jeigu jis būtų tikėjęsis dar mažesnio rinkėjų aktyvumo, ir liko nustebęs, kad jo prognozės nepasitvirtino.
Rėdas Peškaitis
Atrodo, kad žvelgdamas į partijų rezultatus, politologas pamiršo peržvelgti rinkėjų aktyvumo statistiką. O ji sako, kad rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų. Taigi, didesnė dalis rinkėjų partinės sistemos tikrai neparėmė.
Tokio rinkėjų abejingumo valdančiųjų kalboms apie „pilietinę pareigą“ priežastys gali būti įvairios. Vieni galbūt pasimetė tarp daugybės kandidatų, kiti galėjo manyti, jog jų balsas nieko nelemia, tretiems tai buvo būdas išreikšti savo „pasitikėjimą“ partijomis ir rinkimais. Tačiau kokios bebūtų tos priežastys, vis tik daugiau nei pusė visų rinkėjų dalyvauti vakarykščiuose rinkimuose nematė jokio reikalo.
Tikrai demokratiškoje šalyje nepriklausomi politologai tuojau pat imtų nagrinėti, ar savo menku aktyvumu rinkėjai kartais nerodo nepasitikėjimo ne tik partine, bet ir visa rinkimais grindžiama politine sistema.
Tuo tarpu mūsų politologas sugeba tame įžiūrėti paramos sistemai ženklus. Toks požiūris gali būti suprantamas tik vienu atveju - jeigu jis būtų tikėjęsis dar mažesnio rinkėjų aktyvumo, ir liko nustebęs, kad jo prognozės nepasitvirtino.
Rėdas Peškaitis
2011-02-15
Balsuoti ar nebalsuoti - štai klausimas koksai...
Demokratinė santvarka grindžiama įsitikinimu, jog kiekvienas žmogus turi pakankamai kompetencijos, kad suvoktų savo interesus, suprastų, kas tuos interesus tenkina, o kas jiems prieštarauja, ir galėtų protingai nuspręsti, kam geriausia patikėti juos atstovauti politinės valdžios institucijose. Šiuo argumentu nuo seno remiasi visuotinės rinkimų teisės šalininkai.
Dabar mes jau žinome, kad tik nedidelė dalis žmonių turi laiko ir noro įgyti žinias ir sugebėjimus, reikalingus politiniams sprendimams priimti. (Pasigirsta net raginimų grąžinti kokį nors rinkimų cenzą.) Todėl, norėdami atstovaujamosios demokratijos principus derinti su visuotinės rinkimų teisės idėjomis, liberaliosios demokratijos teoretikai turi ieškoti kitokių argumentų.
Daugelis jų sutinka, kad ženkli dalis piliečių nepajėgia priimti savo interesus atitinkančių politinių sprendimų. Tačiau piliečiai savo interesus gali ginti ne pavieniui, bet burdamiesi į grupes, kad sujungtų turimus išteklius ir užkamšydami savo žinių ir sugebėjimų trūkumus. Nors žmonių interesai dažnai prieštarauja vieni kitiems ir griauna visuomenės vienalytiškumą, tuo pačiu jie yra ir vienijantis pamatas, skatinantis rastis interesų grupes. Iš tikro svarbių, daug kam rūpimų pamatinių interesų nėra daug, tad ir jų pagrindu buriamų žmonių grupių skaičius yra baigtinis.
Kiekviena interesų grupė veikia per savo atstovus, kurie yra tarsi gyvoji jos vėliava, todėl tuos pačius interesus turintys piliečiai savąją grupę ir jos atstovus nesunkiai atpažįsta. Savo ruožtu tų atstovų karjera stipriai priklauso nuo interesų grupės šalininkų paramos, todėl jiems naudinga rūpintis juos remiančios visuomenės grupės interesais. Kadangi rinkimai vyksta ne kasdien, rinkėjai turi pakankamai laiko išsiaiškinti, kurią grupę kuris interesas vienija ir kas ją atstovauja valdžios institucijose. Jiems užtenka išsiaiškinti, kurios grupės ginami interesai yra artimiausi jų interesams, ir balsuoti už jos atstovus, todėl jiems nebereikia skaičiuoti, už kuriuos iš keleto šimtų kandidatų jam geriausia balsuoti. Šitaip naujosiose rinkiminės demokratijos teorijose rinkėjo kompetencijos klausimas pakeičiamas socialinės tapatybės klausimu.
Sunku spręsti, kiek tiksliai šis modelis atspindi Vakarų visuomenių politinę realybę. Tačiau mano supratimu, jis labiau tinka ne posovietinėms Rytų Europos, o klaninėms-gentinėms Azijos ar Afrikos arba klasinėms 19-20a.a. ribos Vakarų Europos visuomenėms. Šių visuomenių nariai nėra (nebuvo) pavieniai individai, laisvai tvarkantys savo asmeninį gyvenimą, bet stipriai priklauso (priklausė) nuo savo genties, klano ar socialinės klasės padėties socialinėje hierarchijoje. Todėl šių visuomenių nariai yra (buvo) visada pasiruošę stoti į kovą už savo grupės interesus ir visokeriopai remti jos atstovus.
Kiek bendra šios gerai organizuotos visuomenės šiandien turi su vienalyte mase, vadinama posovietine atomizuota visuomene, kurios politiniams-ekonominiams klanams priklauso vos 3% gyventojų? Jeigu šioje visuomenėje kas nors su kuo nors ir tapatinasi, tai nebent su TV serialų ir reklaminių klipų herojais ar popžvaigždėmis. Daugelis mūsų bendrapiliečių serialų veikėjus ir realybės šou dalyvius pažįsta geriau, nei savo draugus, gimines ar kaimynus, o sukurti reklamos ir realybės šou dalyvių tipažai tampa sektinais pavyzdžiais jaunimui. Todėl didelė dalis mūsų visuomenės narių nei aiškiai suvokia savo pačių interesus, nei tapatina save su kokia nors visuomenės grupe. Nereikia stebėtis, kad ir konkurenciniai rinkimai, ir apskritai politinis gyvenimas šiandien Lietuvoje vyksta pagal tuos pačius principus, kaip ir televizijos kanalų konkurencija dėl žiūrovų ar prekybos tinklų kovos dėl pirkėjų, o politikai šiame žaidime tėra aktoriai, pasamdyti užkulisinių režisierių surašytiems politinio spektaklio vaidmenims atlikti.
Serialai ir realybės šou televizijoms reikalingi dėl žiūrovų, o šie yra tik priemonė parduoti daugiau ir brangesnio reklamos laiko. Reklaminės kampanijos tėra prekių pardavėjų priemonė priversti pirkėjams pirkti kuo daugiau ir kuo brangesnių prekių. Konkurencinių atomizuotos visuomenės rinkimų logika iš esmės nesiskiria nuo biznio logikos. Tik ypatingai naivūs piliečiai gali tikėti, kad galutinis visų šių serialų, reklaminių bei politinių kampanijų tikslas - jų gerovė, o ne organizatorių pelnas. Todėl ir balsuoti rinkimuose geriausiu atveju yra tiek pat politiškai svarbu, kaip ir pasirinkti, kurį serialą žiūrėti ar kurioje parduotuvėje apsipirkti.
Politologijos vadovėliuose teigiama, jog politika yra ne privačių ar grupinių, o visos visuomenės gyvenimą liečiančių reikalų tvarkymas. Ji priklauso ne privačiajai, bet viešajai visuomenės gyvenimo sričiai. Reiškia, politikos procesas turėtų būti grindžiamas ne privačių ar grupinių interesų ir gėrio sampratų kova, bet visuomenės narių ir politikų siekiu susitarti, kas bus laikoma bendruoju gėriu, ir bendrais veiksmais šį susitarimą įgyvendinti.
Deja, tokia politika neįmanoma, jei visuomenės narių tarpusavio santykiuose pirmiausia vyrauja konkurencinės visų kovos prieš visus, o ne bendradarbiavimo nuostatos. Šios nuostatos neleidžia visuomenės nariams įsivaizduoti kitokio vienijimosi pagrindo, nei paklusnumas ar meilė tam pačiam lyderiui. Šių nuostatų gimdoma tarpusavio konkurencija paverčia niekais bet kokį mėginimą sukurti stiprius veiksmingus visuomenės narių susivienijimus, su kuriais galėtų tapatintis bent kiek platesni visuomenės sluoksniai. Šitaip konkurencinės nuostatos trukdo kurtis pilietinės visuomenės institucijoms, skatina visuomenės atomizaciją ir naikina tikros demokratinės politikos prielaidas.
Man atrodo, jog dabartinei mūsų visuomenės būsenai labiau tinka ne demokratinės ar pilietinės, bet rinkos visuomenės pavadinimas. Šioje visuomenės būsenoje rinkimai yra ne kas kita, kaip valdančiųjų verslo grupių tarpusavio kovos dėl valstybės pinigų įteisinimo būdas. Ta kova prasminga tėra tik politinio spektaklio užsakovams, jo režisieriams ir aktoriams. (Dar daugiau, šiems dalyviams rinkimai būtų prasmingi netgi tada, jeigu rinkimuose dalyvautų tik jie patys: tada valdžią gautų ta konkuruojanti grupė, kuri būtų gausesnė.)
Ir atvirkščiai, tiems rinkėjams, kurie nėra dėl valdžios besivaržančių klanų nariai, turėsiantys labai aiškios ir apčiuopiamos naudos iš savo klano laimėjimo, šitokioje visuomenėje dalyvauti rinkimuose (nesvarbu, kandidatais, rinkimų kampanijos padėjėjais ar rinkėjais) nėra didelės prasmės. Bet kuriuo atveju jų dalyvavimas vis tiek atves į valdžią tuos, kurie po to be gailesčio lups nuo jų devynis kailius.
Jeigu kada nors ateis toks laikas, kai visuotiniuose rinkimuose galėsime rinkti ne politinio spektaklio aktorius, bet tikrus visuomenės atstovus, tai bus įmanoma tik tada, kai niekas nebemigdys savęs viltimis, jog ateis gelbėtojas, sutramdysiantis oligarchinį slibiną ir įvesiantis tvarką, kad padalintų jo turtus visiems varguoliams. Kai rinkėjai aiškiai suvoks ne tik savo interesus, bet ir, nelaukdami valdžios malonių, ims drauge veikti visuomenės susivienijimuose, kad tuos interesus apgintų ir įgyvendintų. Kai visuomenėje įsivyraus ne konkurencijos, bet konsenso ir bendradarbiavimo siekis. Tik tada eiliniam rinkėjui taps iš tikrųjų prasminga dalyvauti rinkimuose.
O kol taip nėra, šiandien vienintelis tikrai pilietiškas sprendimas - nedalyvauti spektaklyje. Arba balsuoti už Chuck'ą Norris'ą.
Rėdas Peškaitis
Dabar mes jau žinome, kad tik nedidelė dalis žmonių turi laiko ir noro įgyti žinias ir sugebėjimus, reikalingus politiniams sprendimams priimti. (Pasigirsta net raginimų grąžinti kokį nors rinkimų cenzą.) Todėl, norėdami atstovaujamosios demokratijos principus derinti su visuotinės rinkimų teisės idėjomis, liberaliosios demokratijos teoretikai turi ieškoti kitokių argumentų.
Daugelis jų sutinka, kad ženkli dalis piliečių nepajėgia priimti savo interesus atitinkančių politinių sprendimų. Tačiau piliečiai savo interesus gali ginti ne pavieniui, bet burdamiesi į grupes, kad sujungtų turimus išteklius ir užkamšydami savo žinių ir sugebėjimų trūkumus. Nors žmonių interesai dažnai prieštarauja vieni kitiems ir griauna visuomenės vienalytiškumą, tuo pačiu jie yra ir vienijantis pamatas, skatinantis rastis interesų grupes. Iš tikro svarbių, daug kam rūpimų pamatinių interesų nėra daug, tad ir jų pagrindu buriamų žmonių grupių skaičius yra baigtinis.
Kiekviena interesų grupė veikia per savo atstovus, kurie yra tarsi gyvoji jos vėliava, todėl tuos pačius interesus turintys piliečiai savąją grupę ir jos atstovus nesunkiai atpažįsta. Savo ruožtu tų atstovų karjera stipriai priklauso nuo interesų grupės šalininkų paramos, todėl jiems naudinga rūpintis juos remiančios visuomenės grupės interesais. Kadangi rinkimai vyksta ne kasdien, rinkėjai turi pakankamai laiko išsiaiškinti, kurią grupę kuris interesas vienija ir kas ją atstovauja valdžios institucijose. Jiems užtenka išsiaiškinti, kurios grupės ginami interesai yra artimiausi jų interesams, ir balsuoti už jos atstovus, todėl jiems nebereikia skaičiuoti, už kuriuos iš keleto šimtų kandidatų jam geriausia balsuoti. Šitaip naujosiose rinkiminės demokratijos teorijose rinkėjo kompetencijos klausimas pakeičiamas socialinės tapatybės klausimu.
Sunku spręsti, kiek tiksliai šis modelis atspindi Vakarų visuomenių politinę realybę. Tačiau mano supratimu, jis labiau tinka ne posovietinėms Rytų Europos, o klaninėms-gentinėms Azijos ar Afrikos arba klasinėms 19-20a.a. ribos Vakarų Europos visuomenėms. Šių visuomenių nariai nėra (nebuvo) pavieniai individai, laisvai tvarkantys savo asmeninį gyvenimą, bet stipriai priklauso (priklausė) nuo savo genties, klano ar socialinės klasės padėties socialinėje hierarchijoje. Todėl šių visuomenių nariai yra (buvo) visada pasiruošę stoti į kovą už savo grupės interesus ir visokeriopai remti jos atstovus.
Kiek bendra šios gerai organizuotos visuomenės šiandien turi su vienalyte mase, vadinama posovietine atomizuota visuomene, kurios politiniams-ekonominiams klanams priklauso vos 3% gyventojų? Jeigu šioje visuomenėje kas nors su kuo nors ir tapatinasi, tai nebent su TV serialų ir reklaminių klipų herojais ar popžvaigždėmis. Daugelis mūsų bendrapiliečių serialų veikėjus ir realybės šou dalyvius pažįsta geriau, nei savo draugus, gimines ar kaimynus, o sukurti reklamos ir realybės šou dalyvių tipažai tampa sektinais pavyzdžiais jaunimui. Todėl didelė dalis mūsų visuomenės narių nei aiškiai suvokia savo pačių interesus, nei tapatina save su kokia nors visuomenės grupe. Nereikia stebėtis, kad ir konkurenciniai rinkimai, ir apskritai politinis gyvenimas šiandien Lietuvoje vyksta pagal tuos pačius principus, kaip ir televizijos kanalų konkurencija dėl žiūrovų ar prekybos tinklų kovos dėl pirkėjų, o politikai šiame žaidime tėra aktoriai, pasamdyti užkulisinių režisierių surašytiems politinio spektaklio vaidmenims atlikti.
Serialai ir realybės šou televizijoms reikalingi dėl žiūrovų, o šie yra tik priemonė parduoti daugiau ir brangesnio reklamos laiko. Reklaminės kampanijos tėra prekių pardavėjų priemonė priversti pirkėjams pirkti kuo daugiau ir kuo brangesnių prekių. Konkurencinių atomizuotos visuomenės rinkimų logika iš esmės nesiskiria nuo biznio logikos. Tik ypatingai naivūs piliečiai gali tikėti, kad galutinis visų šių serialų, reklaminių bei politinių kampanijų tikslas - jų gerovė, o ne organizatorių pelnas. Todėl ir balsuoti rinkimuose geriausiu atveju yra tiek pat politiškai svarbu, kaip ir pasirinkti, kurį serialą žiūrėti ar kurioje parduotuvėje apsipirkti.
Politologijos vadovėliuose teigiama, jog politika yra ne privačių ar grupinių, o visos visuomenės gyvenimą liečiančių reikalų tvarkymas. Ji priklauso ne privačiajai, bet viešajai visuomenės gyvenimo sričiai. Reiškia, politikos procesas turėtų būti grindžiamas ne privačių ar grupinių interesų ir gėrio sampratų kova, bet visuomenės narių ir politikų siekiu susitarti, kas bus laikoma bendruoju gėriu, ir bendrais veiksmais šį susitarimą įgyvendinti.
Deja, tokia politika neįmanoma, jei visuomenės narių tarpusavio santykiuose pirmiausia vyrauja konkurencinės visų kovos prieš visus, o ne bendradarbiavimo nuostatos. Šios nuostatos neleidžia visuomenės nariams įsivaizduoti kitokio vienijimosi pagrindo, nei paklusnumas ar meilė tam pačiam lyderiui. Šių nuostatų gimdoma tarpusavio konkurencija paverčia niekais bet kokį mėginimą sukurti stiprius veiksmingus visuomenės narių susivienijimus, su kuriais galėtų tapatintis bent kiek platesni visuomenės sluoksniai. Šitaip konkurencinės nuostatos trukdo kurtis pilietinės visuomenės institucijoms, skatina visuomenės atomizaciją ir naikina tikros demokratinės politikos prielaidas.
Man atrodo, jog dabartinei mūsų visuomenės būsenai labiau tinka ne demokratinės ar pilietinės, bet rinkos visuomenės pavadinimas. Šioje visuomenės būsenoje rinkimai yra ne kas kita, kaip valdančiųjų verslo grupių tarpusavio kovos dėl valstybės pinigų įteisinimo būdas. Ta kova prasminga tėra tik politinio spektaklio užsakovams, jo režisieriams ir aktoriams. (Dar daugiau, šiems dalyviams rinkimai būtų prasmingi netgi tada, jeigu rinkimuose dalyvautų tik jie patys: tada valdžią gautų ta konkuruojanti grupė, kuri būtų gausesnė.)
Ir atvirkščiai, tiems rinkėjams, kurie nėra dėl valdžios besivaržančių klanų nariai, turėsiantys labai aiškios ir apčiuopiamos naudos iš savo klano laimėjimo, šitokioje visuomenėje dalyvauti rinkimuose (nesvarbu, kandidatais, rinkimų kampanijos padėjėjais ar rinkėjais) nėra didelės prasmės. Bet kuriuo atveju jų dalyvavimas vis tiek atves į valdžią tuos, kurie po to be gailesčio lups nuo jų devynis kailius.
Jeigu kada nors ateis toks laikas, kai visuotiniuose rinkimuose galėsime rinkti ne politinio spektaklio aktorius, bet tikrus visuomenės atstovus, tai bus įmanoma tik tada, kai niekas nebemigdys savęs viltimis, jog ateis gelbėtojas, sutramdysiantis oligarchinį slibiną ir įvesiantis tvarką, kad padalintų jo turtus visiems varguoliams. Kai rinkėjai aiškiai suvoks ne tik savo interesus, bet ir, nelaukdami valdžios malonių, ims drauge veikti visuomenės susivienijimuose, kad tuos interesus apgintų ir įgyvendintų. Kai visuomenėje įsivyraus ne konkurencijos, bet konsenso ir bendradarbiavimo siekis. Tik tada eiliniam rinkėjui taps iš tikrųjų prasminga dalyvauti rinkimuose.
O kol taip nėra, šiandien vienintelis tikrai pilietiškas sprendimas - nedalyvauti spektaklyje. Arba balsuoti už Chuck'ą Norris'ą.
Rėdas Peškaitis
2010-07-28
Noras išsukti ar paprasčiausia nekompetencija?
Žiniasklaida reguliariai praneša apie sekmadienį užgriuvus neprižiūrimam pastatui sužalotų čekų sveikatą. Atrodo, pastato savininko turėtų laukti rimta bausmė, o valdžios vyrai dabar jau turėtų susirūpinti daugybės tokių neprižiūrėtų pastatų saugumu.
Tačiau Delfyje skelbiamo straipsnio eilutės verčia sunerimti:
„Kauno rajono policijos komisariato viršininkas Romas Oželis [...] neslėpė turįs abejonių dėl šio tyrimo baigties, mat net nustačius neprižiūrėto ir pavojų kėlusio pastaro savininką, nežinia, ar pavyks jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
"Jis yra atsakingas už pastaro nepriežiūrą, bet jis nesiūlė turistams savo paslaugų, nebuvo skelbimo, kviečiančio užeiti į vidų. Įvyko nelaimingas atsitikimas", - sakė R.Oželis.“
Kažko aš čia nesuprantu: argi už teisėtvarką atsakingas pareigūnas neprivalėtų žinoti, ką pagal LR Baudžiamojo kodekso 16 straipsnį šis atvejis gali būti įvertintas kaip neatsargus nusikaltimas dėl nusikalstamo nerūpastingumo?
16 straipsnis. Neatsargus nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas
1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo.
3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
4. Asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais.
Peržvelgiame Kodeksą ir randame, kad kaip tik toks atvejis numatytas LR Baudžiamojo kodekso 137-ajame straipsnyje:
137 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo
1. Tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.
3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.
4. Už šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
Kaip aiškėja iš kitų žiniasklaidos pranešimų, remiantis LR įstatymais iš pastato savininko buvo ne kartą reikalauta, kad jo nuosavybėje esantis avarinis pastatas būtų nugriautas.
Kitaip tariant, jis ne tik buvo nusikalstamai nerūpestingas, palikdamas avarinį pastatą be priežiūros ir be perspėjimų, bet ir pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.Keista, kad policijos komisaras šito nepastebėjo: prieš kalbėdamas juk galėjo bent pavartyti Baudžiamąjį kodeksą. Nors tokio masto policijos pareigūnas tikriausia turėtų jį ir atmintinai mokėti.
Kaip tokias komisaro teisines žinias turėtų įvertinti piliečiai: kaip norą išsukti ar kaip nekompetenciją?
2009-11-01
Savivaldybėse siūloma įvesti vienpartinę sistemą?
Kęstutis Masiulis savo puslapyje spalio 26 d. paskelbė savivaldybių rinkimų įstatymo pataisų projektą, kurį jis teikia svarstyti Seimui.
Pono K.Masiulio siūloma sistema – tai seniai žinoma „plurality-at-large“ arba „block voting“ („balsavimas bloku“). Šioje sistemoje rinkėjas gali balsuoti už tiek kandidatų, kiek apygardoje yra mandatų. Kandidatų gauti balsai susumuojami ir daugiausia balsų surinkusieji pasidalina mandatus.
Balsavimo bloku sistema priklauso panašių daugiamandačių rinkimų sistemų grupei, kurios skiriasi tik rinkėjo turimu balsų skaičumi. Jeigu rinkėjas turi tiek pat balsų, kiek yra mandatų, ar daugiau, tai jau minėta balsavimo bloku sistema, jei daugiau nei vieną, bet mažiau nei yra mandatų - „limited voting“ (ribotasis balsavimas), o jeigu vieną - „single non tranferable vote“ (neperduodamojo balso sistema).
Bendra šių sistemų taisyklė tokia: kuo rinkėjas turi mažiau balsų, tuo sistema proporcingesnė. Neperduodamojo balso sistema tam tikromis sąlygomis – kai partijos iškelia tiksliai tiek kandidatų, kiek realiai gali gauti vietų ir kai rinkėjai sutinka balsuoti pagal mylimos partijos nurodymus – gali užtikrinti proporcingą atstovavimą. „Ribotojo balsavimo“sistemoje irgi įmanomas šioks toks proporcingumas. Užtat „balsavimas bloku“ gali būti neproporcingesnis net už santykinės daugumos sistemą
Kai kiekvienas rinkėjas turi tiek balsų, kiek apygardoje mandatų, stipriausia partija ar partijų koalicija (t.y. stipriausios mažumos atstovai) gali laimėti visus 100% mandatų, jeigu jos rėmėjai drausmingai balsuoja tik už jos kandidatus. Tokiu atveju stipriausios partijos kandidatai visada atsidurtų eilės pradžioje, o žemiau išsirikiuotų kitų partijų kandidatai. Netgi antros pagal dydį partijos kandidatai neturėtų jokių šansų laimėti, jau nekalbant apie pavienius nepartinius kandidatus.
Gali būti, kad pirmuose rinkimuose didelės disproporcijos dar nebūtų, nes partijos nemokėtų išnaudoti rinkimų sistemos ypatybių. Tačiau jau antruose rinkimuose kiekviena taryba greičiausiai atitektų į vienos kurios nors partijos rankas. Lietuvos savivaldybės būtų pasidalintos tarp partijų, kurios jas valdytų, nebijodamos jokio opozicijos pasipriešinimo, nes jos paprasčiausiai nebūtų.
Kituose rinkimuose viskas priklausytų nuo vietinio partijos skyriaus sugebėjimo neleisti iškelti kandidatų vidinei partijos opozicijai, mat tikimybė, kad po 4 metų vienvaldystės toje savivaldybėje kokia nors kita partija ar rinkėjų susivienijimas sugebėtų jai mesti iššūkį, būtų beveik nulinė.
Net antroji pagal blogumą santykinės daugumos rinkimų sistema paprastai išsaugo galimybę rastis opozicijai: rinkimai vyksta daugybėje vienmandačių apygardų, ir kai kuriose iš jų tikrai laimi opozicijos kandidatai. Tuo tarpu siūloma sistema savivaldybės taryboje paliktų be atstovų didžiąją dalį bendruomenės narių. Taigi, ji dar blogesnė už „gryną“ santykinės daugumos sistemą.
Jeigu manome, kad pasitikėjimą turinčiose tarybos turi atstovauti visus vietos bendruomenės sluoksnius, o ne vien įtakingiausią mažumą, ir norime to pasiekti, leisdami balsuoti už pavienius kandidatus, tada rinkėjui geriau suteikti vieną balsą, o ne keletą, ir jau tikrai ne tiek, kiek apygardoje yra mandatų.
Ponas K.Masiulis savo siūlymu tikriausiai norėtų plėtoti demokratiją ir, įgyvendindamas Konstitucinio teismo sprendimą, užtikrinti nepartinių piliečių teises. Tačiau įdėmiau jį paanalizavus aiškėja, kad su šiomis pataisomis savivaldos rinkimuose būtų įvestas visiškai proporcingo atstovavimo neužtikrinantis daugiamandatis santykinės daugumos balsavimo sistemos variantas - balsavimas bloku. Ši sistema skatintų netgi ne dvipartinės, bet vienpartinės sistemos atsiradimą.
Įvedus ją visose savivaldybėse, vienos partijos diktatūra visoje šalyje iš karto neįsigalėtų tik todėl, kad bent pirmuose rinkimuose nė viena partija nesugebėtų laimėti visose savivaldybėse. Tačiau skirtingoms partijoms įtvirtinus vienvaldystę skirtinguose regionuose, nacionalinės partijos virstų regioninėmis. Šitaip būtų paskatinta visos šalies regionalizacija ir skaldymasis. Viso to pasekmės Lietuvai tikriausiai būtų labai skaudžios.
Taigi, nors K.Masiulio siūlymas leisti balsuoti ne už sąrašus, bet už keletą pavienių kandidatų, iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklus, priimti jo dabartiniu pavidalu negalima.
2009-08-07
Sunkmetis
Pastaruoju metu daug pasipiktinusių tuo, kad valdžia žodžiu „sunkmetis“ bando užmaskuoti tikrąjį krizės mastą. O man atrodo, kad „sunkmetis“ puikiai atspindi lietuviškosios krizės ypatybes: sunkmetis - tai tiesiog toks metas, kai gąsdindamas pasauline krize, valdžios ir biznio elitas bando išsunkti iš mūsų paskutinį prakaitą paskutinius pinigus.
2009-02-01
Apie idealizmą ir utopijas
Vilnis rašė:
Platonas manė įžvelgiąs tikrąją valstybės idėją. Valstybė tik tada yra stabili ir gyvybinga, kai jos santvarka atitinka idealios valstybės santvarką. Artimas idealioms valstybes valdo filosofai-karaliai, kadangi tikrąją daiktų tvarką gali įžvelgti tik filosofai.
Valstybėms konkuruojant tarpusavyje, turėtų vykti kažkas panašaus į natūralią valstybių atranką, mat valstybės, nutolusios nuo valstybės idėjos, išnyksta, nukonkuruotos gyvybingesnių kaimynių. Todėl tikrasis filosofo-politiko uždavinys - ginti šią natūralią tvarką ir priešintis neprotingiems bendrapiliečių bandymams įvesti patvarkymus, nesuderinamus su idealios valstybės santvarka.
Toks požiūris yra visiškai priešingas toms utopistinėms nuostatoms, kurios šiandien įprasta vadinti idealistinėmis. Platono tipo idealistas suvokia, kad ribotas žmogaus protas nepajėgus visiškai aiškiai suvokti valstybės idėją, todėl negali sukurti galutinio idealios valstybės modelio. Geriausia, ką čia galima pasiekti - tai apibrėžti keletą kertinių savybių, kurias turi gyvybingos valstybės.
(Kuo valstybės santvarka geriau atitinka valstybės idėją, tuo ji gyvybingesnė. Deja, kuris konkretus valstybės modelis geriausias, dėl žmogaus proto ribotumo pasakyti iš anksto neįmanoma. Reiškia, nors proto įžvalgos yra svarbios, jų teisingumą patvirtinti arba paneigti gali tik realių valstybių raidos stebėjimai ir tų stebėjimų apibendrinimai. Ar tik ne čia Platono mokinys nejučiomis pradeda virsti aristotelininku?)
Utopistas pradeda nuo kito galo. Pirmiausia jie pasirenka savybes, kurias norėtų matyti jam priimtinoje visuomenėje, po to bando įsivaizduoti, kaip jos galėtų derėti tarpusavyje. Galiausiai jis bando apmąstyti, ką ir kokia tvarka reikėtų pakeisti esamoje visuomenėje, kad galutinis tų pokyčių rezultatas būtų jo pageidavimus atitinkanti visuomenė.
Atskiras utopizmo atvejis - „mokslinis“ utopizmas. Panašiai, kaip Platonas, šie utopistai mano, kad visuomenės raidą lemia tam tikri dėsniai. Tačiau skirtingai nuo Platono, jie tariasi galį tiksliai nuspėti galutinį raidos tašką, link kurio juda visos visuomenės. Pasirendami proto įžvalgomis ir samprotavimais, jie imasi konstruoti galutinį valstybės modelį ir rikiuoti tarpinius jos raidos etapus - panašiai, kaip konstruktorius įsivaizduoja mašiną ir jos gamybos procesą.
Deja, kuo tikslesnis mašinos projektas kuriamas, tuo daugiau skirtingų techninių sprendimų atsiranda konstruktorių galvose. Štai kodėl utopistams taip sunku sutarti tarpusavyje.
Manau, kad idealizmas turėtų būti skiriamas nuo utopizmo. Nors kai kam gali pasirodyti kitaip, tačiau intelektualai, kalbantys apie pražūtingas mūsų visuomenės ar net visos Europinės civilizacijos raidos tendencijas, nėra utopistai. Kaip nėra utopistas Platono sekėjas, sakydamas, kad visos kvailių ir savanaudžių valdomos valstybės anksčiau ar vėliau žlunga, neišlaikiusios konkurencijos su protingesnėmis, geriau organizuotomis, labiau sutelktomis ir disciplinuotomis kaimynėmis.
Idealistai negali tikėtis, kad bus sukurta jų pageidaujama visuomenė, jie paprasčiausiai siekia, kad būtų išvengta blogiausio raidos varianto. Jie mano, kad kovodamas dėl valdžios intelektualas negali išsaugoti proto nešališkumo ir aiškumo, todėl jie nelabai veržiasi vadovauti visuomenei ir nelabai rūpinasi savo įvaizdžiu.
[N]ereiktų naiviai tikėtis, kad atsiras kažkas besistengiantis spręsti problemas iš esmės, o ne taip, kaip reikia. Nes idealistai juk būna pavieniai, tarpusavyje jie paprastai nesutaria dėl savo idealizmo, o visuomenė jų nemėgtų dėl per aukštai iškeltos kartelės.
Sokratas teigė, kad žinojimas yra dorybė. Jis manė, kad žmonės elgiasi nedorai todėl, kad nežino, jog dorai elgtis yra naudinga. Užtektų žmogui pažinti tikrąją daiktų tvarką, ir jo elgesys būtinai taptų doras.
Platonas manė įžvelgiąs tikrąją valstybės idėją. Valstybė tik tada yra stabili ir gyvybinga, kai jos santvarka atitinka idealios valstybės santvarką. Artimas idealioms valstybes valdo filosofai-karaliai, kadangi tikrąją daiktų tvarką gali įžvelgti tik filosofai.
Valstybėms konkuruojant tarpusavyje, turėtų vykti kažkas panašaus į natūralią valstybių atranką, mat valstybės, nutolusios nuo valstybės idėjos, išnyksta, nukonkuruotos gyvybingesnių kaimynių. Todėl tikrasis filosofo-politiko uždavinys - ginti šią natūralią tvarką ir priešintis neprotingiems bendrapiliečių bandymams įvesti patvarkymus, nesuderinamus su idealios valstybės santvarka.
Toks požiūris yra visiškai priešingas toms utopistinėms nuostatoms, kurios šiandien įprasta vadinti idealistinėmis. Platono tipo idealistas suvokia, kad ribotas žmogaus protas nepajėgus visiškai aiškiai suvokti valstybės idėją, todėl negali sukurti galutinio idealios valstybės modelio. Geriausia, ką čia galima pasiekti - tai apibrėžti keletą kertinių savybių, kurias turi gyvybingos valstybės.
(Kuo valstybės santvarka geriau atitinka valstybės idėją, tuo ji gyvybingesnė. Deja, kuris konkretus valstybės modelis geriausias, dėl žmogaus proto ribotumo pasakyti iš anksto neįmanoma. Reiškia, nors proto įžvalgos yra svarbios, jų teisingumą patvirtinti arba paneigti gali tik realių valstybių raidos stebėjimai ir tų stebėjimų apibendrinimai. Ar tik ne čia Platono mokinys nejučiomis pradeda virsti aristotelininku?)
Utopistas pradeda nuo kito galo. Pirmiausia jie pasirenka savybes, kurias norėtų matyti jam priimtinoje visuomenėje, po to bando įsivaizduoti, kaip jos galėtų derėti tarpusavyje. Galiausiai jis bando apmąstyti, ką ir kokia tvarka reikėtų pakeisti esamoje visuomenėje, kad galutinis tų pokyčių rezultatas būtų jo pageidavimus atitinkanti visuomenė.
Atskiras utopizmo atvejis - „mokslinis“ utopizmas. Panašiai, kaip Platonas, šie utopistai mano, kad visuomenės raidą lemia tam tikri dėsniai. Tačiau skirtingai nuo Platono, jie tariasi galį tiksliai nuspėti galutinį raidos tašką, link kurio juda visos visuomenės. Pasirendami proto įžvalgomis ir samprotavimais, jie imasi konstruoti galutinį valstybės modelį ir rikiuoti tarpinius jos raidos etapus - panašiai, kaip konstruktorius įsivaizduoja mašiną ir jos gamybos procesą.
Deja, kuo tikslesnis mašinos projektas kuriamas, tuo daugiau skirtingų techninių sprendimų atsiranda konstruktorių galvose. Štai kodėl utopistams taip sunku sutarti tarpusavyje.
Manau, kad idealizmas turėtų būti skiriamas nuo utopizmo. Nors kai kam gali pasirodyti kitaip, tačiau intelektualai, kalbantys apie pražūtingas mūsų visuomenės ar net visos Europinės civilizacijos raidos tendencijas, nėra utopistai. Kaip nėra utopistas Platono sekėjas, sakydamas, kad visos kvailių ir savanaudžių valdomos valstybės anksčiau ar vėliau žlunga, neišlaikiusios konkurencijos su protingesnėmis, geriau organizuotomis, labiau sutelktomis ir disciplinuotomis kaimynėmis.
Idealistai negali tikėtis, kad bus sukurta jų pageidaujama visuomenė, jie paprasčiausiai siekia, kad būtų išvengta blogiausio raidos varianto. Jie mano, kad kovodamas dėl valdžios intelektualas negali išsaugoti proto nešališkumo ir aiškumo, todėl jie nelabai veržiasi vadovauti visuomenei ir nelabai rūpinasi savo įvaizdžiu.
Mat jei visuomenė gyvybinga, ji išsirinks tokią valdžią, kuri ir taip klausys intelektualų. O jeigu valdžia intelektualų neklausys, tai bus aiškus ženklas, kad visuomenė negyvybinga, nes negali būti gyvybingas kūnas, kuris neklauso smegenų signalų. Tokiai visuomenei reikia ne idealistų, o gero bizūno, nes kvailius priversti elgtis protingai galima tiktai prievarta.
Prašau nesusidaryti klaidingo įspūdžio, kad man priimtina tokia minčių eiga ir kad aš taip įsivaizduoju intelektualų vaidmenį visuomenėje. Nemanau, kad visuomenė gali būti sėkmingai pertvarkyta pagal vieningą iš anksto gudriai sumąstytą planą arba kad istorijos raida ją veda link kažkokio idealaus ir absoliučiai teisingo modelio. Skirtingomis aplinkybėmis visuomenėms pranašumą teikia skirtingos savybės, o kiekvienos visuomenės istorinis kelias pakankamai unikalus, kad jos narių įgytos patirties negalima būtų paprasčiausiai perkelti vienos visuomenės į kitą.
Žvilgsnis iš praeities
Kažko ieškojau Google, ir tarp rezultatų aptikau nuorodą į seną straipsnį, kuris buvo paskelbtas dar 2007 m. birželio 7 d. (5-ame) „Baltijos kelio“ numeryje. Nors per pusantrų metų politinę sistemos krizę papildė ekonominė, jis man atrodo neparadęs aktualumo.
Raktai nuo demokratijos
Prielaida, kad protestuojantieji gatvėse būtinai yra nebrandūs ar netgi asocialūs elementai, šiandien priimama beveik kaip neginčytina tiesa. Viešumoje ši nuomonė įtvirtinta daugiausiai tokių veikėjų, kaip amžinas disidentas A.Terleckas ir „ubagų karalius“ V.Šustauskas, pastangomis. Tačiau negalima paneigti ir oligarchų kontroliuojamos žiniasklaidos bei „tradiciškai“ valdžią besidalijančių partijų nuopelnų.
Bet jeigu minėta prielaida teisinga, ji nenoromis perša išvadą, kad ir šimtatūkstantiniai Sąjūdžio mitingų dalyviai bei Televizijos bokšto gynėjai buvo „nebrandūs“ žmonės, mat „brandieji“ tuo metu sėdėjo įtakinguose postuose, prie širdies nešiojo kompartijos nario bilietą ir bandė nomenklatūrinei sistemai suteikti žmogiškąjį veidą.
Ir Lietuvos nepriklausomybė atgauta tik todėl, kad „brandieji“ sugebėjo tinkamu momentu pasinaudoti „nebrandžiaisiais“, nebenorėdami mokėti duoklių nusilpusiam šeimininkui Maskvoje.
Nuo valstybės perstatymo pradžios prabėgo jau 17 metų, kelis kartus skelbtos artėjančios pabaigtuvės, o statybų galo vis dar nematyti. Tačiau, kaip nebūtų keista, ir nebaigtame valstybės rūme dauguma statybininkų viršininkų sugebėjo įsirengti šiltas „tradicines“ vietas ir jau šiandien naudojasi visais nepriklausomos Lietuvos patogumais.
Tuo tarpu paprastam piliečiui niekas valstybės rūmo statybose dalyvauti neleido ir neleidžia, jau nekalbant apie įkurtuves.
Pamenu, kaip prieš R.Pakso išrinkimą „brandieji“ tradicinių partijų politikai aiškino, jog visos būtiniausios reformos atliktos, ekonomika pastatyta ant tinkamų bėgių, todėl viskas savaime turi eiti tik geryn.
Ir žmonės nusprendė, kad laikas atsileisti dar G.Vagnoriaus laikais „suveržtus diržus“, nes pagaliau „nusipelnėme gyventi geriau“(A.Paulausko lozungas), ir „duoti pavaldyti kitiems“ (vieno pažįstamo R.Pakso rinkėjo argumentas).
Žmonėms tiesiog nusibodo laukti pažadėtosios gerovės, o čia dar tradicinės partijos pačios davė signalą, kad laukti ir nebereikia. Praėjus 14 metų juodo arimo po 16 valandų per parą, kad ekonomika nustotų smukti, o po to ir pradėtų kilti, piliečiai nusprendė, kad dabar atėjo jų eilė lobti.
Deja, pasiremiant įvairiomis grėsmėmis, randama vis naujų argumentų tolesnei „suveržtų diržų“ politikai ir politinių–ekonominių–intelektualinių klanų (vadinamojo elito) dominavimui pateisinti. Raginama „palaipsniui statyti ir tobulinti sistemą, o ne ją griauti“, tarsi normalią demokratinę sistemą galima sukurti perstačius ir kosmetiškai papudravus sovietinės sistemos pastatą.
Pabandžius suabejoti, ar įmanoma ant supuvusių pamatų pastatyti naują rūmą, tuoj puolama gąsdinti visuomenę „revoliucijomis, po kurių visada būna tik blogiau“. Revoliucija – tai valstybininkų mėgstamas baubas iš to paties siaubo serialo.
Taigi pasirodė, kad tai, kas statoma, reikalinga tikrai ne eilinio piliečio gerovei.
Šalies piliečiai – tik „apsiriję vartotojai“?
Tačiau piliečiai vis mažiau tiki elito argumentais. Jų kantrybė pamažu senka, o nomenklatūrinė–oligarchinė sistema vis labiau virsta nuolatiniu vis didėjančio nepasitenkinimo šaltiniu. Atsivėrus sienoms, didelė dalis piliečių iš tiesų elgiasi kaip vartotojai – keliauja ten, kur jiems niekas netrukdo patiems pasistatyti namą, pasisodinti medį ir užsiauginti vaikų.
Išvykstant aktyvesniems ir intelektualesniems piliečiams, vis labiau mąžta ir sistemą ginančių intelektualų įtaka visuomenei. Tai pajutę verslo magnatai šiandien iš intelektualų jau ima reikalauti nebe neutralumo savo atžvilgiu, bet atodirbio už išlaikymą.
Darosi net graudu, stebint, kaip dar visai neseniai buvę nepriklausomi, intelektualai šiandien vienas po kito stoja tarnauti oligarchams, retkarčiais pamurmėdami dėl per menkos rodomos pagarbos. Nuo to visuomenės pasitikėjimas elitariniais intelektualais tik dar labiau menksta.
Todėl neretas tarp jų požiūris į piliečius kaip į apsirijusius vartotojus, kurie „visko nori čia ir dabar“, yra tiesiog įžeidžiamas. Jis aiškiai parodo, kaip arogantiškai ir paniekinamai tam tikruose intelektualų sluoksniuose žiūrima į mažiau už juos išsilavinusius ir ant mažiau prestižinio socialinės hierarchijos laiptelio atsidūrusius bendrapiliečius.
Remiantis tokiu požiūriu, laikoma, kad didžioji dalis visuomenės yra tiesiog nepakankamai intelektualiai ir emociškai visavertė, jog galėtų savarankiškai priimti sprendimus. Todėl ji turėtų su dėkingumu priimti intelektualinio ir politinio elito vadovavimą, globą ir kontrolę.
Ir nors piliečių teises oficialiai garantuoja Konstitucija, iš tikrųjų jie neturi jokios galios išsireikalauti jas gerbti be elito patarimų ir nurodymų. Šitoks požiūris, viešai, be abejo, neskelbiamas, tačiau būdingas ne vienam intelektualinio elito atstovui, yra puikus ideologinis nomenklatūrinės–oligarchinės sistemos egzistavimo pateisinimas.
Taigi elitas nepasitiki piliečiais, o piliečiai šiandien vis labiau nepasitiki elitu.
Revoliucija – pokyčių slopinimo pasekmė
Iš tiesų revoliucijos – tai gelminių poslinkių paprastų žmonių mąstyme ir savimonėje, kuriuos bando ignoruoti ir slopinti senoji politinė sistema, prasiveržimas į viešumą.
Sistemose, kuriose mąstymo pokyčiai greitai atsispindi parlamento sudėtyje ir valstybės politikoje, revoliucijų nebūna. Ir atvirkščiai, politines sistemas, nereaguojančias į tokius pokyčius, periodiškai krečia neramumai, kaip, pvz., Prancūziją.
Aišku, revoliucinių sukrėtimų pasekmes numatyti nėra lengva. Istorijoje galima rasti nemažai pavyzdžių, kai revoliucijos tapdavo sustabarėjusios sistemos atnaujinimo ženklu, tačiau kitais atvejais jos žymėdavo visišką sistemos žlugimą.
Prasidėjus revoliucijai labai sunku prognozuoti, ar ji reiškia atsinaujinimą, ar griūtį, nes niekada nėra aišku, kurios tendencijos – susipriešinimo ir konkurencijos ar bendradarbiavimo ir solidarumo – paims viršų visuomenėje.
Todėl galima suprasti baimę piliečių, manančių, kad revoliucijos yra ne visuomenėje vykstančių pokyčių ignoravimo ir slopinimo pasekmė, o jos priežastis.
Tačiau tikėjimas, kad revoliucijas sukelia keli kurstytojai, o ne valdžios politika, tėra kitas įsitikinimo eilinio piliečio bukumu ir propagandos bei viešųjų ryšių visagalybe pavidalas. Atseit, jeigu bukos masės ir gali išsprūsti iš valdžios vykdomos propagandos poveikio, tai tik todėl, kad juos paveikė priešiška propaganda.
Taigi, revoliucija visada yra konfliktas tarp visuomenės elito, bet kokia kaina bandančio išsilaikyti visuomenės viršūnėje ir išvengti savo pažadų vykdymo, ir didžiosios visuomenės dalies, atsisakančios toliau laukti seniai pažadėtų permainų.
Nekontroliuojami baubai
Pastaruoju metu vienas po kito pasirodę bent keli „elitinių“ autorių straipsniai prieš pasiskelbusią „Naująją kairę“ yra akivaizdus elito baimės, kad piliečių protus ims veikti nuo elito nepriklausoma intelektualų grupė, įrodymas.
Juokingiausia, kad šitaip įvairiaspalviam intelektualų būreliui, iki šiol žinomam daugiausia siaurame filosofų būryje ir kartais parašančiam vieną kitą straipsnį ar manifestą į interneto portalus, buvo padaryta puiki nemokama reklama visuomenėje.
Manau, jog šis atvejis tiesiog puikiai iliustruoja, kokiu būdu sustabarėjęs režimas, ieškodamas priemonių piliečiams įbauginti ir priversti juos stoti į savo pusę, ima pats kurti baubus, kurie vėliau neišvengiamai išsprūsta iš jo kontrolės.
Šitaip kadaise nuosavam elektoratui sudrausminti tradicinės partijos panaudojo A.Paulauską, R.Paksą, vėliau V.Uspaskichą. Jų įtaka ir pavojus, populizmo keliamas demokratijai, buvo paversti pretekstais „valstybės gelbėjimo“ akcijoms, šitaip siekiant suskaldyti priešininko rinkėjus ir padidinti nuosavą laimėjimą rinkimuose.
Todėl R.Paksas ir V.Uspaskichas yra „tradicinių“ partijų politikos rezultatas. Dėl piliečių nepasitenkinimo bei „netradicinių“ partijų populiarumo augimo jos turi kaltinti tik save, o ne sistemos kritikus.
Tai, kad „elitui“ pavyko kai kurių populistų laikinai nusikratyti, nieko nekeičia, nes problemos nepašalintos ir piliečių nepasitenkinimo priežastys niekur neišnyko. Jas mato ne tik politikos filosofai ir sistemos kritikai, bet ir „netradicinių“ partijų rinkimų konsultantai.
Stebint valstybininkų bandymus kovoti su nuosavos politikos pasekmėmis, vis labiau ryškėja pavojus, kad, valdančiųjų partijų politikai iš esmės nepasikeitus, 2008 metų rinkimuose tradicinės partijos pagaliau gali būti išstumtos į paraštę marginalinių partijų, jų pačių sukurtų rinkėjams mulkinti.
Rėdas Peškaitis
Supuvusių pamatų gynybai - revoliucijos „baubas“
– Vartotojai nenori ko nors patys ilgai ir kruopščiai konstruoti, jie visko nori iš karto dabar. Bet jiems niekas neaiškina, kad reikia patiems statyti, o ne griauti, ir kaip tai daryti. Kuo tada Radžvilo kalbos skiriasi nuo Pakso ar Uspaskicho kalbų?
– Straipsnis tikrai kurstantis, ir nenuostabu, jei sukurstys kažką – ypač nebrandžią visuomenės dalį.
Iš atsiliepimų apie V.Radžvilo straipsnį „Išeitis iš politinių kapinių – pilietinė partija“
Raktai nuo demokratijos
Prielaida, kad protestuojantieji gatvėse būtinai yra nebrandūs ar netgi asocialūs elementai, šiandien priimama beveik kaip neginčytina tiesa. Viešumoje ši nuomonė įtvirtinta daugiausiai tokių veikėjų, kaip amžinas disidentas A.Terleckas ir „ubagų karalius“ V.Šustauskas, pastangomis. Tačiau negalima paneigti ir oligarchų kontroliuojamos žiniasklaidos bei „tradiciškai“ valdžią besidalijančių partijų nuopelnų.
Bet jeigu minėta prielaida teisinga, ji nenoromis perša išvadą, kad ir šimtatūkstantiniai Sąjūdžio mitingų dalyviai bei Televizijos bokšto gynėjai buvo „nebrandūs“ žmonės, mat „brandieji“ tuo metu sėdėjo įtakinguose postuose, prie širdies nešiojo kompartijos nario bilietą ir bandė nomenklatūrinei sistemai suteikti žmogiškąjį veidą.
Ir Lietuvos nepriklausomybė atgauta tik todėl, kad „brandieji“ sugebėjo tinkamu momentu pasinaudoti „nebrandžiaisiais“, nebenorėdami mokėti duoklių nusilpusiam šeimininkui Maskvoje.
O juk, jeigu vis dėlto pritartume tokiam mūsų Atgimimo aiškinimui, tai reikštų, kad dėl dabartinio šuniško žmonių gyvenimo kalti kaip tik „brandieji“: tai jie, skubėdami pasinaudoti palankia situacija, nepasivargino žmonėms paaiškinti, kad „reikės patiems statyti, o ne griauti, ir kaip tai daryti“.
Priešingai, „brandieji“ nuolat kartojo: „Vykdykite mūsų nurodymus ir laukite, kol mes įteiksime jums raktus nuo teisingos ir demokratiškos sistemos“.
Nuo valstybės perstatymo pradžios prabėgo jau 17 metų, kelis kartus skelbtos artėjančios pabaigtuvės, o statybų galo vis dar nematyti. Tačiau, kaip nebūtų keista, ir nebaigtame valstybės rūme dauguma statybininkų viršininkų sugebėjo įsirengti šiltas „tradicines“ vietas ir jau šiandien naudojasi visais nepriklausomos Lietuvos patogumais.
Tuo tarpu paprastam piliečiui niekas valstybės rūmo statybose dalyvauti neleido ir neleidžia, jau nekalbant apie įkurtuves.
Pamenu, kaip prieš R.Pakso išrinkimą „brandieji“ tradicinių partijų politikai aiškino, jog visos būtiniausios reformos atliktos, ekonomika pastatyta ant tinkamų bėgių, todėl viskas savaime turi eiti tik geryn.
Ir žmonės nusprendė, kad laikas atsileisti dar G.Vagnoriaus laikais „suveržtus diržus“, nes pagaliau „nusipelnėme gyventi geriau“(A.Paulausko lozungas), ir „duoti pavaldyti kitiems“ (vieno pažįstamo R.Pakso rinkėjo argumentas).
Žmonėms tiesiog nusibodo laukti pažadėtosios gerovės, o čia dar tradicinės partijos pačios davė signalą, kad laukti ir nebereikia. Praėjus 14 metų juodo arimo po 16 valandų per parą, kad ekonomika nustotų smukti, o po to ir pradėtų kilti, piliečiai nusprendė, kad dabar atėjo jų eilė lobti.
Deja, pasiremiant įvairiomis grėsmėmis, randama vis naujų argumentų tolesnei „suveržtų diržų“ politikai ir politinių–ekonominių–intelektualinių klanų (vadinamojo elito) dominavimui pateisinti. Raginama „palaipsniui statyti ir tobulinti sistemą, o ne ją griauti“, tarsi normalią demokratinę sistemą galima sukurti perstačius ir kosmetiškai papudravus sovietinės sistemos pastatą.
Pabandžius suabejoti, ar įmanoma ant supuvusių pamatų pastatyti naują rūmą, tuoj puolama gąsdinti visuomenę „revoliucijomis, po kurių visada būna tik blogiau“. Revoliucija – tai valstybininkų mėgstamas baubas iš to paties siaubo serialo.
Taigi pasirodė, kad tai, kas statoma, reikalinga tikrai ne eilinio piliečio gerovei.
Šalies piliečiai – tik „apsiriję vartotojai“?
Tačiau piliečiai vis mažiau tiki elito argumentais. Jų kantrybė pamažu senka, o nomenklatūrinė–oligarchinė sistema vis labiau virsta nuolatiniu vis didėjančio nepasitenkinimo šaltiniu. Atsivėrus sienoms, didelė dalis piliečių iš tiesų elgiasi kaip vartotojai – keliauja ten, kur jiems niekas netrukdo patiems pasistatyti namą, pasisodinti medį ir užsiauginti vaikų.
Išvykstant aktyvesniems ir intelektualesniems piliečiams, vis labiau mąžta ir sistemą ginančių intelektualų įtaka visuomenei. Tai pajutę verslo magnatai šiandien iš intelektualų jau ima reikalauti nebe neutralumo savo atžvilgiu, bet atodirbio už išlaikymą.
Darosi net graudu, stebint, kaip dar visai neseniai buvę nepriklausomi, intelektualai šiandien vienas po kito stoja tarnauti oligarchams, retkarčiais pamurmėdami dėl per menkos rodomos pagarbos. Nuo to visuomenės pasitikėjimas elitariniais intelektualais tik dar labiau menksta.
Todėl neretas tarp jų požiūris į piliečius kaip į apsirijusius vartotojus, kurie „visko nori čia ir dabar“, yra tiesiog įžeidžiamas. Jis aiškiai parodo, kaip arogantiškai ir paniekinamai tam tikruose intelektualų sluoksniuose žiūrima į mažiau už juos išsilavinusius ir ant mažiau prestižinio socialinės hierarchijos laiptelio atsidūrusius bendrapiliečius.
Remiantis tokiu požiūriu, laikoma, kad didžioji dalis visuomenės yra tiesiog nepakankamai intelektualiai ir emociškai visavertė, jog galėtų savarankiškai priimti sprendimus. Todėl ji turėtų su dėkingumu priimti intelektualinio ir politinio elito vadovavimą, globą ir kontrolę.
Ir nors piliečių teises oficialiai garantuoja Konstitucija, iš tikrųjų jie neturi jokios galios išsireikalauti jas gerbti be elito patarimų ir nurodymų. Šitoks požiūris, viešai, be abejo, neskelbiamas, tačiau būdingas ne vienam intelektualinio elito atstovui, yra puikus ideologinis nomenklatūrinės–oligarchinės sistemos egzistavimo pateisinimas.
Taigi elitas nepasitiki piliečiais, o piliečiai šiandien vis labiau nepasitiki elitu.
Revoliucija – pokyčių slopinimo pasekmė
Iš tiesų revoliucijos – tai gelminių poslinkių paprastų žmonių mąstyme ir savimonėje, kuriuos bando ignoruoti ir slopinti senoji politinė sistema, prasiveržimas į viešumą.
Sistemose, kuriose mąstymo pokyčiai greitai atsispindi parlamento sudėtyje ir valstybės politikoje, revoliucijų nebūna. Ir atvirkščiai, politines sistemas, nereaguojančias į tokius pokyčius, periodiškai krečia neramumai, kaip, pvz., Prancūziją.
Aišku, revoliucinių sukrėtimų pasekmes numatyti nėra lengva. Istorijoje galima rasti nemažai pavyzdžių, kai revoliucijos tapdavo sustabarėjusios sistemos atnaujinimo ženklu, tačiau kitais atvejais jos žymėdavo visišką sistemos žlugimą.
Prasidėjus revoliucijai labai sunku prognozuoti, ar ji reiškia atsinaujinimą, ar griūtį, nes niekada nėra aišku, kurios tendencijos – susipriešinimo ir konkurencijos ar bendradarbiavimo ir solidarumo – paims viršų visuomenėje.
Todėl galima suprasti baimę piliečių, manančių, kad revoliucijos yra ne visuomenėje vykstančių pokyčių ignoravimo ir slopinimo pasekmė, o jos priežastis.
Tačiau tikėjimas, kad revoliucijas sukelia keli kurstytojai, o ne valdžios politika, tėra kitas įsitikinimo eilinio piliečio bukumu ir propagandos bei viešųjų ryšių visagalybe pavidalas. Atseit, jeigu bukos masės ir gali išsprūsti iš valdžios vykdomos propagandos poveikio, tai tik todėl, kad juos paveikė priešiška propaganda.
Taigi, revoliucija visada yra konfliktas tarp visuomenės elito, bet kokia kaina bandančio išsilaikyti visuomenės viršūnėje ir išvengti savo pažadų vykdymo, ir didžiosios visuomenės dalies, atsisakančios toliau laukti seniai pažadėtų permainų.
Nekontroliuojami baubai
Pastaruoju metu vienas po kito pasirodę bent keli „elitinių“ autorių straipsniai prieš pasiskelbusią „Naująją kairę“ yra akivaizdus elito baimės, kad piliečių protus ims veikti nuo elito nepriklausoma intelektualų grupė, įrodymas.
Juokingiausia, kad šitaip įvairiaspalviam intelektualų būreliui, iki šiol žinomam daugiausia siaurame filosofų būryje ir kartais parašančiam vieną kitą straipsnį ar manifestą į interneto portalus, buvo padaryta puiki nemokama reklama visuomenėje.
Manau, jog šis atvejis tiesiog puikiai iliustruoja, kokiu būdu sustabarėjęs režimas, ieškodamas priemonių piliečiams įbauginti ir priversti juos stoti į savo pusę, ima pats kurti baubus, kurie vėliau neišvengiamai išsprūsta iš jo kontrolės.
Šitaip kadaise nuosavam elektoratui sudrausminti tradicinės partijos panaudojo A.Paulauską, R.Paksą, vėliau V.Uspaskichą. Jų įtaka ir pavojus, populizmo keliamas demokratijai, buvo paversti pretekstais „valstybės gelbėjimo“ akcijoms, šitaip siekiant suskaldyti priešininko rinkėjus ir padidinti nuosavą laimėjimą rinkimuose.
Todėl R.Paksas ir V.Uspaskichas yra „tradicinių“ partijų politikos rezultatas. Dėl piliečių nepasitenkinimo bei „netradicinių“ partijų populiarumo augimo jos turi kaltinti tik save, o ne sistemos kritikus.
Tai, kad „elitui“ pavyko kai kurių populistų laikinai nusikratyti, nieko nekeičia, nes problemos nepašalintos ir piliečių nepasitenkinimo priežastys niekur neišnyko. Jas mato ne tik politikos filosofai ir sistemos kritikai, bet ir „netradicinių“ partijų rinkimų konsultantai.
Stebint valstybininkų bandymus kovoti su nuosavos politikos pasekmėmis, vis labiau ryškėja pavojus, kad, valdančiųjų partijų politikai iš esmės nepasikeitus, 2008 metų rinkimuose tradicinės partijos pagaliau gali būti išstumtos į paraštę marginalinių partijų, jų pačių sukurtų rinkėjams mulkinti.
Todėl, kalbant apie intelektualų vaidmenį mūsų visuomenėje, klausimas turėtų būti toks: ar mūsų „brandūs“ intelektualai ir toliau dėl sistemos bėdų sovietiniu papročiu kaltins „nebrandžius“ jos kritikus, ar pagaliau imsis ieškoti tikrųjų politinės sistemos krizės priežasčių?
2007 m. birželio 7 d.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)