2014-03-12

Lietuva - lietuviams? Na na...

Komentarų nėra:
Paskaičius V.Radžvilą straipsnyje „Meilė visai žmonijai – pozicija, išlaisvinanti nuo bet kokios atsakomybės“, šis šūkis atrodo ne toks ir pavojingas. Tik vat proto kertelėje virpčioja klaustukas: o lenkiškai kalbantis ir įstatymus gerbiantis Lietuvos pilietis - kas jis Radžvilui: lietuvis ar koks svetimšalis? Ar iš tikrųjų etninis kalbinis nacionalizmas yra vienintelė alternatyva kosmopolitiniam eurobiurokratų projektui?

Aš suprantu, kad visuotinio švietimo epochoje, kai gyvenimo kokybė ėmė vis labiau priklausyti nuo išsilavinimo, negalėjimas gauti išsilavinimo gimtąja kalba buvo suvokiamas kaip baisi neteisybė ir pažeminimas. Pridėkime dar politinės valdžios savivalę, ir taps savaime suprantama, kas vyko Centrinėje ir Rytų Europoje, kai prasidėjo „tautų pavasaris“. Antrarūšiškumas dėl kalbos ar priklausymo tam tikram etnosui iš tiesų buvo stiprus stimulas, vedęs prie naujų tautų susikūrimo Europoje po 1-ojo pasaulinio karo.

Tačiau tai, kas skatina tautų kūrimąsi, vėliau gali tapti trukdžiu jų raidai. Etnosas tampa nacija, kai sukuriama valstybė, tačiau tvirtos valstybės pagrindas yra nebe etnosas, bet piliečių bendruomenė. Santykis tarp etnoso ir jo nario yra kultūrinis, o piliečio ir valstybės - teisinis ir politinis. Todėl pilietis ir etnoso narys nėra tas pats: visada yra piliečių, kurie nepriklauso valstybę įkūrusiam etnosui (jeigu valstybė buvo kuriama etniniu pagrindu), ir yra etnoso narių, kurie nepriklauso piliečių bendruomenei ir net negyvena valstybės teritorijoje.

Bandymas sutapatinti etnosą su piliečių bendruomene reiškia realų pavojų, kad bus prarasta etnoso dalis, susijusi teisiniais santykiais su kitomis valstybėmis, o piliečiai, nepriklausantys tam etnosui, pasijus antrarūšiais. Taip etninės valstybės politika suteikia stimulą ir pateisinimą separatistinėms etninių mažumų tendencijoms ir kaimyninių valstybių, kuriose tie etnosai vyrauja, kišimuisi į tokią politiką vykdančios valstybės vidaus reikalus. Etnosų radimosi istorija ima kartotis. Jeigu neveiktų kiti faktoriai, ji galėtų kartotis, kol valstybės susitrauktų iki kaimo ar net keleto namų dydžio.

Tikrovėje galbūt tai galėtų vykti Amazonės ar Naujosios Gvinėjos džiunglėse, tačiau Europoje iki to prieiti nieks neleis. Vidinis etninių valstybių silpnumas yra naudingas stiprioms „pilietiškai-polietninėms“ valstybėms, kurios sugebėdamos užsitikrinti savo etninių mažumų lojalumą, tuo pačiu metu gali spekuliuoti kaimyninių valstybių etninių mažumų nuoskaudomis ir sentimentais bei vaizduoti jų gynėjus. Atrodo, jog sugebėjimas suderinti kelias pilietines ir etnines tapatybes (kartais išgalvotas ir neturinčias jokio istorinio pagrindo) yra didžiųjų sėkmingų nacijų bruožas. Antai, Prancūzija sėkmingai remiasi piliečių didžiavimusi revoliucija, o prireikus spekuliuoja gališkąja, romėniškąja ir frankiškąja kilme. Vokiečiai remiasi vokiška tvarka grindžiamu pilietškumu ir germaniškuoju bei prūsiškuoju etniškumu (kam to neužteko, tas susitapatino dar ir su arijais), britai - britų (keltų), anglų, saksų (germanų) ir normanų (germano-prancuzų), rusai - imperiniu, slavų, variagų (germanų) bei Bizantijos (Romos) paveldu. Prisiminkime ir sarmatiškąjį mitą - arijų mito modifikaciją, papildančią slaviškąją rusų ir lenkų tapatybę.

Jei tokiai „pilietiškai-etninei“ valstybei iškyla grėsmė, kad kuo nors nepatenkinta kompaktiškai gyvenanti autochtonų grupė ims save laikyti atskiru etnosu, ji gali ją atremti visu rinkiniu politinių ir kultūrinių mitų, „įrodančių“, kad ta grupė yra neatsiejama pilietinės bendruomenės dalis, turinti tokias pačias teises, kaip ir visos kitos grupės, ir kad visos neteisybės, kurias ji yra patyrusi, kyla visai ne dėl apgalvotos valstybės ar vyraujančio etnoso politkos, bet dėl pavienių valdininkų klaidų ar nepalankių aplinkybių. Jei tinkamų pilietinių ir etninių mitų vis tik parinkti nepavyksta, kaip Prancūzijos arabų ar čigonų imigrantų iš Rumunijos atveju, tas maištaujančias grupes, išprovokavus jas neapgavotiems veiksmams, galima panaudoti kitoms visuomenės grupėms išgąsdinti ir sutelkti. (Aš čia neminiu kitų priemonių, kurių gali imtis valdžia, kad nepatenkintų grupių nepasitenkinimas dėl nelygybės būtų nuslopintas.)

Aišku, jog vienos nuogos etninės tapatybės nepakanka, kad būtų užtikrintas visų valstybės piliečių lojalumas. Be to, etninė savimonė yra pernelyg lengvai kintantis dalykas. Yra žinių, kad dar 19a. Karšuvos (kadaise apėmusios kone visą dabartinę Žemaitiją) gyventojai grynaisiais žemaičiais vadino vidurio Lietuvos žemumos gyventojus (Karšuvos riba ėjo per Raseinių, Kelmės, Radviliškio bei Šiaulių rajonus, žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Karšuva), o Žemaitijai priklausė Kaunas, Veliuona, Upytė ir Žeimiai (lt.wikipedia.org/wiki/Žemaitija) - šiandieninės vadinamosios „Vakarų Aukštaitijos“ žemumos. Taigi, vos per mažiau nei 100 metų, etiketės buvo pakeistos, ir karšuviai paversti žemaičiais, o žemaičiai - vakarų aukštaičiais. Kitas pavyzdys: vos per šimtą su viršum metų Rusijos imperijos okupacijos LDK lietuviai-litvinai buvo visiškai suskaldyti ir galiausiai virto lietuviais, baltarusiais ir „Lietuvos vidurio“ lenkais. Aš jau nekalbu apie kalbą, kaip tautinės vienybės pagrindą: kai kurios Europos tautos kalbą yra keitusios po kelis kartus (pvz., škotai), tačiau jiems tai nesutrukdė suvokti save kaip atskirą tautą. Kalba - toks silpnas tapatybės pagrindas, jog jo griebiamasi tada, kai niekas kitas jau nebevienija (Rusijos politika „rusakalbių“ atžvilgiu).

Ką tai rodo? O gi tai, jog užsisklendimas etninio bantustano rėmuose, puoselėjant vien tik kalba grindžiamą etninę tapatybę, nepajėgia užtikrinti šalies vienybės, todėl paverčia ją lengvu kaimyninių grobikų taikiniu. Ką tokia valstybė gali pasiūlyti savo piliečiui, priklausančiam tautinei mažumai, jeigu jis joje jaučiasi antrarūšis (kalbos nemokėjimas ir vyraujančiam etnosui priklausančių valdininkų savivalė veikia ypač skausmingai), o šalia didesnėje, ekonomiškai patrauklesnėje ir kariškai galingesnėje valstybėje jis priklausytų vyraujančiam etnosui?

Tad spekuliacijos etniniu tapatumu labiausiai naudingas didelėms tautoms, kurios šalia jo gali nesunkiai pasiūlyti ir kitų naudingų dalykų. Tuo tarpu mažos šalys, tokios kaip Lietuva, turėtų visas būdais siekti, kad etninė tapatybė jokiais būdais nepersvertų pilietinės. Lietuvių tautos išlikimo labui mes turėtume padaryti viską, kad kiekvienas Lietuvos pilietis pirmiausia jaustųsi piliečiu, o tik po to lietuviu, lenku ar rusu. To reikalauja mūsų nacionalinis interesas.

2011-09-04

Turtingi tie, kas moka parduoti koučingą?

Komentarų nėra:
Šiandien pažįstama, su kuria esame daug kalbėjęsi apie bendruomenes ir bendruomeniškumą, atsiuntė nuorodą į Aivaro Pranausko straipsnį „Turtingi tie, kurie moka organizuoti“. Jame autorius - koučeris, Asociacijos „Intelektinio Kapitalo Ugdymas“ mokymų vadovas, savo paskaitose akcentuojantis teisingų įsitikinimų, organizacinių pastangų ir rezultatų (materialinės gerovės), tarpusavio ryšį - sako:

„Šiandien apie vieną pagrindinių pinigų uždirbimo taisyklių: turtingi yra tie, kurie moka gerai organizuoti. Jei jums atrodo didelė fantastika sukurti verslą, generuojantį 1 milijono litų per metus apyvartą, pasiūlysiu kitą idėją, kuri tikrai neatrodys tokia tolima ir fantastiška. Suburkite bendruomenę, kurios nariai perka ir parduoda savo paslaugas vieni kitiems.

Užtenka, kad bendruomenę sudarytų 20 šeimų. Tarkime, jog vidutinės šeimos metinės išlaidos yra apie 50 000 lt. Vadinasi 20 šeimų išleidžia apie 1 milijoną per metus. 20 šeimų susivienijusios ir pirkdamos paslaugas vienos iš kitų gali sukurti mini ekonominę sistemą, išmokti daugybės dalykų bei perkant kitur gauti daug nuolaidų. Viskas ko reikia – efektyvi komunikacija. Šiandien kaip niekada pilna tam skirtų įrankių, galite naudoti socialinius tinklus, forumus, projektų valdymo sistemas ir t.t.

Taigi, suburiame 20 šeimų ir turime 1 milijono litų per metus apyvartą. Tikslas – pasistengti, kad kuo daugiau pinigų liktų bendruomenėje.“


Autorius teigia, jog viskas yra labai paprasta: tiesiog reikia save tinkamai motyvuoti, po to šiek tiek pasiorganizuoti, ir milijono apyvarta 20 šeimų (apie 60 žmonių) grupelei garantuota. Išeina, jog tinkamos motyvacijos ir organizavimosi įgūdžių trūkumas turėtų būti vienintelis trukdis puikios idėjos realizacijai. Koks sutapimas: paguglinę sužinome, kad straipsnio autorius kaip tik ir verčiasi, mokydamas kitus, kaip tinkamai motyvuotis ir organizuotis.

Tačiau gal yra ir kitų kliūčių, galinčių pakišti koją šiam nuostabiam sumanymui?

Analizuojant straipsnio idėją, svarbu teisingai suprasti, ką autorius vadina bendruomene. Jeigu kalbame apie milijoninę apyvartą, reiškia, paslaugos straipsnyje aprašomos „bendruomenės“ nariams teikiamos tik už pinigus. O jeigu naudojami pinigai, turi būti mokami visi mokesčiai valstybei. Atrodo, jog išskyrus dydį, tokia „bendruomenė“ niekuo neskiria nuo rinkos. Todėl šičia siūlymas pasistengti, kad kuo daugiau pinigų liktų bendruomenėje, iš tikrųjų reiškia siekį suskaidyti rinką segmentais.

Ar reikia įrodinėti, kad tokios mikrorinkos paprasčiausiai negalėtų išsilaikyti, nes šiais visuotinio mobilumo laikais jų dalyviai galėtų gauti pigesnių paslaugų išorėje, o paslaugos jų viduje būtų pernelyg brangios? Kaip pastebėjo vienas straipsnio komentatorių, „gautume standartinės ekonomikos modelį, tik su mikroekonomikos minusais“.

Ar tai reiškia, kad straipsnio idėjoje nėra jokio racionalaus grūdo? Tikrai ne. Jeigu būtų sukurta tikra bendruomenė ir jos nariai imtų teikti tarpusavio paslaugas „natūriniais“ mainais, nenaudojant pinigų (pvz., talkomis), nebūtų kaip ir skaičiuoti ir mokesčius valstybei. Valstybės biudžetas netektų įplaukų, užtat bendruomenės nariai paslaugas vieni kitiems galėtų teikti mažesnėmis sąnaudomis arba tomis pačiomis sąnaudomis, bet daugiau arba kokybiškesnes.

Dalyvaudami tokioje bendruomenėje, žmogus galėtų jaustis turtingesnis, nei būdamas „laisvos“ rinkos dalyviu, nes jam nereikėtų dalies savo pajamų ar darbo nuolat aukoti valstybei mokesčių pavidalu, todėl jis galėtų arba naudotis daugiau ir daugiau paslaugų, arba mažiau už jas dirbti. Be to jo gerovė mažiau priklausytų nuo pasaulinės ekonomikos ar valstybės finansų padėties, nes žymi jos dalį lemtų tik bendruomenės narių tarpusavio santykiai, bet ne situacija plačiojoje rinkoje, o tai šiais globalių krizių laikais labai svarbu. Taigi, bendruomenės kūrimas tam tikromis sąlygomis galėtų būti ekonomiškai naudingas.

Aišku, jog tokie tiesioginiai mainai galėtų vykti tik tarp glaudžiai susijusių, gerai pažįstamų, todėl galinčių pasitikėti vieni kitais žmonių. Jiems plintant valstybės biudžetas patirtų nuostolių, o tai keltų problemų valdininkijos padėčiai ir gerovei. Tai galėtų paaiškinti, kodėl šiandien mūsų valstybė deda tiek mažai pastangų, kad stiprėtų bendruomenės ir mažėtų nepasitikėjimas tarp žmonių: kuo mažiau paslaugų žmonės vieni kitiems teikia tiesioginiais mainais, tuo didesnė jų tarpusavio paslaugų dalis turi piniginę išraišką, tuo daugiau mokesčių surenkama į valstybės biudžetą. Konfliktas tarp žmonių gerovės ir valstybės intereso, tarp bendruomeniškumo ir pilietiškumo čia akivaizdus. Tačiau argi nuo Adamo Smitho „Tautų turto“ laikų nėra žinoma, kad tautų galia ir turtas iš tiesų priklauso ne nuo valstybės, bet nuo jos piliečių galios ir gerovės?

Manau, jog autoriaus sumanymas pradiniu pavidalu - tokiu, kokiu pateikiamas straipsnyje, - yra negyvybingas. Kažkas panašaus galėtų būti įgyvendinta tik tuo atveju, jeigu jo dalyviai tarpusavio paslaugas teiktų nemokamai.

Tad kokia prasmė skelbti straipsnius, kuriuose siūlomos nerealizuojamos idėjos? Man rodos, čia svarbus straipsnio autoriaus amatas. Iš geros, suprantamos ir įgyvendinamos idėjos uždirbti sunku, nes žmonės ją gali įgyvendinti ir be pašalinių asmenų pagalbos. Tuo tarpu į jas panašios, tačiau trūkumų turinčios idėjos yra visai kas kita, nes panašumas į gerą sumanymą vilioja žmones, o iš pirmo žvilgsnio nepastebimos klaidos neleidžia patiems jų realizuoti. Belieka juos įtikinti, kad jų idėja gera, betrūksta tik organizacinių įgūdžių ir lyg tarp kitko pasiūlyti savo paslaugas... :)

2011-06-03

Burtai ir viduramžiškas lietuvių mentalitetas

1 komentaras:
Stebėdamas lietuvišką politinę tikrovę, Andrius Navickas šiandien, matyt, nebeapsikentė ir tėškė Bernardinų svetainėje straipsnį Ar nevertėtų valdžią rinkti metant burtą?

Ką gi, pasiūlymas turi šiokios tokios racijos: jeigu manytume, kad viešos institucijos sprendimai gali atstoti visos tautos susirinkimo sprendimus, jei jos sudėtis atitinka visuomenės sudėtį (kaip manė senovės atėniečiai), būtų visai suprantama, kad parlamento narius parinktume burtais. Šiandien kai kuriose šalyse taip parenkami prisiekusiųjų teismo nariai.

Deja, mūsų piliečiai parlamentarų veiklą supranta visiškai kitaip. Kaip rašoma straipsnių rinkinyje „Partinės demokratijos pabaiga?“, pagal tyrimų duomenis partinės ideologijos Lietuvos rinkėjų pasirinkimui neturi beveik jokios įtakos. Daugumos lietuvių manymu, tautos atstovas turi būti nepriklausomas nuo partijų profesionalas, savo sprendimuose visada turintis omenyje „paprasto žmogaus“ interesus ir „atstovintis“ juos prieš valdžią turinčias visuomenės grupes.

Taigi, parlamentarai, lietuvių supratimu, - tai ne arbitrai, turintis priimti teisingus, tačiau įvairių visuomenės grupių atžvilgiu neutralius sprendimus, bet greičiau advokatai, ginantys „paprastą žmogų“ nuo neigiamų vykdomąją valdžią turinčių grupių sprendimų pasekmių. Tad sudarant tokią instituciją, svarbiausia asmeninės kandidato savybės ir rinkėjų pasitikėjimas, o ne parlamento procentinė sudėtis ar parlamentarų ištikimybė partijoms ir jų ideologijai.

Man rodos, panašiai parlamento funkcijos buvo suprantamos viduramžių Anglijoje. Todėl ir siekdami išsaugoti atstovaujamąją demokratiją, turėtume kliautis ne šiuolaikiniais vakarietiškais jos modeliais, bet ieškoti nepartinių atstovavimo formų, atitinkančių lietuvišką viduramžišką mentalitetą. Nei burtai, nei partinė konkurencija čia visai netinka.

2011-04-12

R.Lazutkai trūksta sekso

Komentarų nėra:
Vakar, 2011-04-11, Delfyje.lt pasirodė naujas R.Lazutkos straipsnis rėksmingu pavadinimu „Lietuvoje nėra išnaudojimo? O gal ir sekso?“

Suintriguotas (aišku, R.Lazutkos pavardės antraštėje, o ne žodžio „seksas“ :) ) nusprendžiau ir aš pasidomėti, ką šįkart mums nusprendė pranešti garbusis ekonomistas. Pasirodo, kad tai yra ginčio su G.Nausėda, apie kurį rašiau praeitame straipsnyje, tęsinys.

Išgirdęs G.Nausėdos pastabas, šį kartą p. R.Lazutka lygina atlyginimus, perskaičiuotus pagal perkamąją galią. Pagal naujus jo apskaičiavimus vokiško ir lietuviško atlyginimų santykis lygus 1,83 karto:

Vokietija / Lietuva
Eurais (2009)Eurais PPP* (2008)
1. Algų santykis5,53,2
2. Darbo našumo santykis3,31,75
1/21,671,83


1,83 - tai mažiau, nei buvau apskaičiavęs aš - 2,04. Ką gi, tam p. R.Lazutka ir yra ekonomistas, kad gautų tikslius skaičiavimus. Tačiau vis tiek fakto, kad atlyginimas už tokio paties našumo darbą Lietuvoje yra tik 1,83 karto mažesnis, nei Vokietijoje, visiškai pakanka, kad p.Lazutka turėtų pilną moralinę teisę kalbėti apie išnaudojimą Lietuvoje.

Tik štai užuominos apie seksą čia atrodo visai ne vietoje. Suprantu, kad kažkaip reikia patraukti skaitytoją, bet man atrodo neskoninga, kai, skaitant apie santykius tarp darbdavio ir darbuotojo, keliamos netinkamos asociacijos su kitokio pobūdžio santykiais. Dėmėsį gal ir ptraukia, tačiau klausimą sumenkina.

P.S. Užtat aš pats galiu pasidžiaugti, kad mano mintys praeitame straipsnyje nukeliavo ta pačia kryptimi, kaip ir garbaus ekonomisto. :)

2011-03-26

Kokį atlyginimą iš tiesų gauna lietuviai?

Komentarų nėra:
Dar nenurimo aistros dėl dėl savivaldybių rinkimų, o politinis elitas po truputį pradeda ruoštis artėjantiems Seimo rinkimams. Kadangi iššaukti rimtą diskusiją ekonominėmis temomis mūsų oligarchų valdomoje žiniasklaidoje dabar beveik neįmanoma, savo idėjoms pristatyti griebiamasi išbandyto metodo - skandalo. Tačiau apsižodžiavimai ir peštynės tarp politikų - kasdienis dalykas, kuriuo nieko nesudominsi. Bene dėl to viešai pasiaiškinti santykius šį kartą nusprendė tie, kurie paprastai politikoje tiesiogiai nedalyvauja: ekonomistai.

Istorija prasidėjo taip: 2011 kovo mėn. 21 d. kalbėdamas BTV laidoje „Karštas vakaras“ SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda bandė pateisinti tą faktą, kad atlyginimai Lietuvoje gerokai mažesni nei Vakarų valstybėse. „Esmių esmė yra tokia: kodėl mes taip mažai pagaminame, skaičiuojant vienam darbuotojui? Kodėl darbo našumas yra 4-8 kartus mažesnis negu ES valstybėse. Tai susiję su technologijomis. Tie patys darbdaviai, kurie turi palankesnes darbo sąlygas, gali investuoti į darbo sąlygas, tuomet jie gali ir darbo vaisiais pasidalinti su darbuotojais. O kai dabar darbdavys yra nustekentas krizės, jis neturi nei pelnų, gal tik nuostolius, o gal tik nesenai ir nuostolio išlipo, tai čia pat prie jo jau buriuojasi norintieji tą pelną pasidalinti. Tai apie kokias investicijas galime kalbėtis?“

„Tas marksistinis darbo ir kapitalo priešinimas man yra nepriimtinas, nes jis prieštarauja net ir globalioms tendencijoms, kurios vyksta profsąjunginiame judėjime, kur matosi, kad profsąjungos eina būtent tuo keliu, kad supranta, jog yra vienoje valtyje su darbdaviu, jeigu darbdaviui blogai, blogai ir ir samdomam darbuotojui,“ - profsąjungų lyderiui A.Černiauskui priekaištavo finansų analitikas.

Atrodo, profsąjungoms beliko susiprasti, ir netrukdyti iš ekonominės duobės kopti mūsų verlsininkams. Tačiau 2011 kovo mėn. 22 d. pavakare prabilo atsakomoji artilerija: savo šūvį G. Nausėdos pusėn paleido jo komentarų įžeistas R.Lazutka. „Ekspertų“ širma prisidengusių interesų grupių atstovų skleidžiamais melagingais argumentais grindžiamos diskusijos apie gyvybiškas visuomenei problemas žiniasklaidoje, kurpiamos grynai lietuviškos tik interesų grupėms naudingos ekonominės „teorijos“, kuriomis užkemšama burna bent į pusę europietiškos gerovės pretenduojančiam lietuviui,“ Delfyje paskelbtame straipsnyje „O man nepriimtinas tas G.Nausėdos melas“ drėbė ekonomistas ir sociologijos mokslų daktaras.

G.Nausėda neliko skolingas. 2011 kovo mėn. 23 d. tame spačiame Delfyje pasirodė jo atsakymas „Man nepriimtina R.Lazutkos „tiesa“. „[P.] Romas Lazutka šį kartą taip begėdiškai „malūnėliu“ žongliruoja skaičiais apie vidutinio darbo užmokesčio ir darbo našumo skirtumus Lietuvoje ir Vakarų Europos šalyse, kad šito palikti jo sąžinei negalima. [... G]alėtumėte, gerbiamas ekonomiste, lyginti tokiu metodu apskaičiuotą darbo našumą ne su nominaliu, o pagal perkamosios galios standartą įvertintu darbo užmokesčiu. Turbūt, man nereikėtų Jums aiškinti, kad tai yra ne tas pats, o ir atlyginimų skirtumai „ten“ ir „čia“ tampa ne 5-7 kartai, kaip Jūs rašote, o 2-3 kartai.“

Kur ginčio esmė? Vienas ekonomistas, atstovaujantis bankus ir verslą, aiškina, kad lietuviško ir vakarietiško atlyginimų skirtumas toks pats kaip darbo našumo skirtumams. Tuo tarpu kitas, simpatizuojantis „darbo liaudies“ interesms, teigia, kad nors darbo našumas čia ir Vakaruose skiriasi, tačiau daug mažiau (1,5-2 k.), nei atlyginimai (5-7 k.). „Bankininkas“ į tai atsako, jog „darbininkas“ pamiršo, kad ES pateikiami darbo našumo duomenys perskaičiuoti pagal perkamosios galios skirtumus, o darbo užmokečio duomenys - ne.

Kas iš jų teisus? Nesu joks ekonomistas, tačiau tiesiog pabandžiau padaryti, ką G.Nausėda pasiūlė R.Lazutkai: perskaičiuoti metinį atlygį pagal perkamosios galios santykį.

Skelbdamas savo samprotavimus R.Lazutka sąžiningai nurodė ir jų šaltinius. G.Nausėda, deja, ne. Tačiau Eurostato svetainė prieinama ir paprastiems mirtingiesiems. Bet šalia R.Lazutkos nurodytų darbo našumo, paskaičuoto pagal perkamąją galią, ir vidutinės metinės algos lentelių, perkamosios galios duomenų Eurostato puslapyje surasti nesugebėjau. Sveikas protas man sako, jog, kai kitos salygos lygios, perkamoji galia priklauso nuo bendro kainų lygio, tad trūkstamus perkamosios galios duomenis galima pakeisti duomenimus iš Kainų palyginimo lentelės. Taigi, turėdami šiuos duomenis, Eurostato pateikiamą kiekvienos šalies vidutinį metinį atlygį visiškai nesunkiai galime perskaičiuoti pagal tos šalies kainų lygį, o paskui ir pagal perkamosios galios pakoreguotą darbo našumą.

Rezultatai turėtų skirtis nuo R.Lazutkos, tačiau kiek? Kad būtų lengviau suvokti, kainų lygio ir darbo našumo koeficientus prilyginau Lietuvos kainų lygiui ir darbo našumui, o metinio atlygio atitikmenį eurais paverčiau mėnesiniu atitikmeniu litais pagal oficialų Lietuvos banko kursą.

Štai mano skaičiavimų rezultatas (atlygių duomenys suapvalinti iki vieneto):

ŠalisMetinis atlygis, €Atly-gių san-tykisKainų san-tykisDarbo našumų santykisKainų ir našumo santykių sandaugaMetinio atlygio atitik-muo, €Mėn. atlygio atitik-muo, LtAtitik-menų san-tykis
Danija550017,432,121,693,591532244092,07
Vokietija414005,601,571,752,751507343372,04
Olandija431465,831,591,862,961456341901,97
Šveicarija470966,371,961,803,531333838381,80
Austrija390235,271,601,862,981310837721,77
Švedija375975,081,721,843,161189434221,61
Belgija406985,501,682,053,431187634171,61
Graikija259153,501,381,632,251152733171,56
Suomija379465,131,841,843,381123332321,52
Portugalija166912,261,341,191,591051030241,42
Ispanija252083,411,441,702,451027529571,39
Lenkija107871,461,051,011,061020429361,38
Prancūzija335244,531,701,963,321008529021,36
Liuksemburgas513926,951,782,905,17994928631,34
Norvegija526327,112,122,555,40974428041,32
Malta161582,181,171,481,73933126851,26
Slovėnija159972,161,251,381,72928126711,25
Latvija81091,101,130,840,95851424501,15
Vengrija98051,331,051,161,22800523031,08
Lietuva73981,001,001,001,00739821291,00
Rumunija54640,740,950,790,76723220810,98
Slovakija96771,311,061,291,37708320380,96
Bulgarija33280,450,750,640,48696720050,94


Matome, kad sulyginus kainų skirtumus ir darbo našumą, lietuviškų ir vakarietiškų atlyginimų skirtumas nuo R.Lazutkos pateiktų 5-7 kartų „susitraukė“ iki ~ 1,25-2. Tačiau G.Nausėda mums bandė įteigti, kad atlyginimų skirtumas tiksliai atspindi perkamosios galios ir darbo našumo skirtumas. Perskaičiavimas išryškina tikrąją padėtį: net jeigu danai ir vokiečiai dirbtų tokiu pačiu našumu kaip lietuviai, o kainų lygis Danijoje ir Vokietijoje būtų toks pat kaip Lietuvoje, jie už savo darbą vis tiek gautų 2 kartus daugiau nei Lietuvoje. Už tokį pati darbą daugiau būtų mokama visose šalyse, išskyrus Bulgariją, Rumuniją ir Slovakiją!

Aišku, ši lentelė tik parodo, kokius atlyginimus oficialiai gauna darbuotojai. Joje visiškai neatsispindi nei paslėpta atlyginimo dalis, kurios nemato darbuotojai, tačiau kurią valstybei mokesčių pavidalu perveda darbdaviai, nei mokesčiai, kuriuos turi mokėti patys darbuotojai. Iš bendro kainų lygio rodiklio visiškai negalima nustatyti, kokią po mokesčių likusio atlyginimo dalį suryja komunalinės paslaugos. Neatsispindi joje ir viešos paslaugos, kurias gyventojai gauna nemokamai.

Tad iš šių duomenų negalima daryti išvadų apie kitų šalių didžiosios gyventojų dalies gyvenimo kokybę: tam reikia ir jų išlaidų analizės. Tai, kad Prancūzija, Liuksemburgas ir Norvegija lentelėje atsidūrė žemiau nei Lenkija, visai dar nereiškia, kad jų piliečiai gyvena blogiau nei lenkai. Tai reiškia, kad prancūzai savo darbuotojų pastangas vertina maždaug taip pat kaip ir lenkai, tuo tarpu danų ir vokiečių pastangos vertinamos maždaug dvigubai geriau. Netgi mūsų kaimynai latviai save darbuotojų pastangas atlygina visu šeštadaliu daugiau.

Kai bevertintume šiuos skaičiavimus, vieną dalyką jie sako labai aiškiai: ką bebandytų įrodinėti mūsų bankininkai ir verlininkai, Europoje yra vos keletas šalių, kuriose darbas vertinamas menkiau nei Lietuvoje. Nors tikrasis skirtumas ir nėra 5-7 kartai, kaip teigia R.Lazutka, tačiau 1,25 - 2 kartai po visų perskaičiavimų - tai tikrai daug.

Atrodo profsąjungoms yra čia veikti, ar ne?

Rėdas Peškaitis

2011-02-28

Parama partinei sistemai? Na na…

1 komentaras:
Politologas Antanas Kulakauskas BNS pareiškė, kad „sekmadienį įvykę savivaldybių tarybų rinkimai parodė rinkėjų paramą partinei sistemai“, rašoma šios dienos Delfi.lt straipsnyje.

Atrodo, kad žvelgdamas į partijų rezultatus, politologas pamiršo peržvelgti rinkėjų aktyvumo statistiką. O ji sako, kad rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų. Taigi, didesnė dalis rinkėjų partinės sistemos tikrai neparėmė.

Tokio rinkėjų abejingumo valdančiųjų kalboms apie „pilietinę pareigą“ priežastys gali būti įvairios. Vieni galbūt pasimetė tarp daugybės kandidatų, kiti galėjo manyti, jog jų balsas nieko nelemia, tretiems tai buvo būdas išreikšti savo „pasitikėjimą“ partijomis ir rinkimais. Tačiau kokios bebūtų tos priežastys, vis tik daugiau nei pusė visų rinkėjų dalyvauti vakarykščiuose rinkimuose nematė jokio reikalo.

Tikrai demokratiškoje šalyje nepriklausomi politologai tuojau pat imtų nagrinėti, ar savo menku aktyvumu rinkėjai kartais nerodo nepasitikėjimo ne tik partine, bet ir visa rinkimais grindžiama politine sistema.

Tuo tarpu mūsų politologas sugeba tame įžiūrėti paramos sistemai ženklus. Toks požiūris gali būti suprantamas tik vienu atveju - jeigu jis būtų tikėjęsis dar mažesnio rinkėjų aktyvumo, ir liko nustebęs, kad jo prognozės nepasitvirtino.

Rėdas Peškaitis

2011-02-15

Balsuoti ar nebalsuoti - štai klausimas koksai...

3 komentarai:
Demokratinė santvarka grindžiama įsitikinimu, jog kiekvienas žmogus turi pakankamai kompetencijos, kad suvoktų savo interesus, suprastų, kas tuos interesus tenkina, o kas jiems prieštarauja, ir galėtų protingai nuspręsti, kam geriausia patikėti juos atstovauti politinės valdžios institucijose. Šiuo argumentu nuo seno remiasi visuotinės rinkimų teisės šalininkai.

Dabar mes jau žinome, kad tik nedidelė dalis žmonių turi laiko ir noro įgyti žinias ir sugebėjimus, reikalingus politiniams sprendimams priimti. (Pasigirsta net raginimų grąžinti kokį nors rinkimų cenzą.) Todėl, norėdami atstovaujamosios demokratijos principus derinti su visuotinės rinkimų teisės idėjomis, liberaliosios demokratijos teoretikai turi ieškoti kitokių argumentų.

Daugelis jų sutinka, kad ženkli dalis piliečių nepajėgia priimti savo interesus atitinkančių politinių sprendimų. Tačiau piliečiai savo interesus gali ginti ne pavieniui, bet burdamiesi į grupes, kad sujungtų turimus išteklius ir užkamšydami savo žinių ir sugebėjimų trūkumus. Nors žmonių interesai dažnai prieštarauja vieni kitiems ir griauna visuomenės vienalytiškumą, tuo pačiu jie yra ir vienijantis pamatas, skatinantis rastis interesų grupes. Iš tikro svarbių, daug kam rūpimų pamatinių interesų nėra daug, tad ir jų pagrindu buriamų žmonių grupių skaičius yra baigtinis.

Kiekviena interesų grupė veikia per savo atstovus, kurie yra tarsi gyvoji jos vėliava, todėl tuos pačius interesus turintys piliečiai savąją grupę ir jos atstovus nesunkiai atpažįsta. Savo ruožtu tų atstovų karjera stipriai priklauso nuo interesų grupės šalininkų paramos, todėl jiems naudinga rūpintis juos remiančios visuomenės grupės interesais. Kadangi rinkimai vyksta ne kasdien, rinkėjai turi pakankamai laiko išsiaiškinti, kurią grupę kuris interesas vienija ir kas ją atstovauja valdžios institucijose. Jiems užtenka išsiaiškinti, kurios grupės ginami interesai yra artimiausi jų interesams, ir balsuoti už jos atstovus, todėl jiems nebereikia skaičiuoti, už kuriuos iš keleto šimtų kandidatų jam geriausia balsuoti. Šitaip naujosiose rinkiminės demokratijos teorijose rinkėjo kompetencijos klausimas pakeičiamas socialinės tapatybės klausimu.

Sunku spręsti, kiek tiksliai šis modelis atspindi Vakarų visuomenių politinę realybę. Tačiau mano supratimu, jis labiau tinka ne posovietinėms Rytų Europos, o klaninėms-gentinėms Azijos ar Afrikos arba klasinėms 19-20a.a. ribos Vakarų Europos visuomenėms. Šių visuomenių nariai nėra (nebuvo) pavieniai individai, laisvai tvarkantys savo asmeninį gyvenimą, bet stipriai priklauso (priklausė) nuo savo genties, klano ar socialinės klasės padėties socialinėje hierarchijoje. Todėl šių visuomenių nariai yra (buvo) visada pasiruošę stoti į kovą už savo grupės interesus ir visokeriopai remti jos atstovus.

Kiek bendra šios gerai organizuotos visuomenės šiandien turi su vienalyte mase, vadinama posovietine atomizuota visuomene, kurios politiniams-ekonominiams klanams priklauso vos 3% gyventojų? Jeigu šioje visuomenėje kas nors su kuo nors ir tapatinasi, tai nebent su TV serialų ir reklaminių klipų herojais ar popžvaigždėmis. Daugelis mūsų bendrapiliečių serialų veikėjus ir realybės šou dalyvius pažįsta geriau, nei savo draugus, gimines ar kaimynus, o sukurti reklamos ir realybės šou dalyvių tipažai tampa sektinais pavyzdžiais jaunimui. Todėl didelė dalis mūsų visuomenės narių nei aiškiai suvokia savo pačių interesus, nei tapatina save su kokia nors visuomenės grupe. Nereikia stebėtis, kad ir konkurenciniai rinkimai, ir apskritai politinis gyvenimas šiandien Lietuvoje vyksta pagal tuos pačius principus, kaip ir televizijos kanalų konkurencija dėl žiūrovų ar prekybos tinklų kovos dėl pirkėjų, o politikai šiame žaidime tėra aktoriai, pasamdyti užkulisinių režisierių surašytiems politinio spektaklio vaidmenims atlikti.

Serialai ir realybės šou televizijoms reikalingi dėl žiūrovų, o šie yra tik priemonė parduoti daugiau ir brangesnio reklamos laiko. Reklaminės kampanijos tėra prekių pardavėjų priemonė priversti pirkėjams pirkti kuo daugiau ir kuo brangesnių prekių. Konkurencinių atomizuotos visuomenės rinkimų logika iš esmės nesiskiria nuo biznio logikos. Tik ypatingai naivūs piliečiai gali tikėti, kad galutinis visų šių serialų, reklaminių bei politinių kampanijų tikslas - jų gerovė, o ne organizatorių pelnas. Todėl ir balsuoti rinkimuose geriausiu atveju yra tiek pat politiškai svarbu, kaip ir pasirinkti, kurį serialą žiūrėti ar kurioje parduotuvėje apsipirkti.

Politologijos vadovėliuose teigiama, jog politika yra ne privačių ar grupinių, o visos visuomenės gyvenimą liečiančių reikalų tvarkymas. Ji priklauso ne privačiajai, bet viešajai visuomenės gyvenimo sričiai. Reiškia, politikos procesas turėtų būti grindžiamas ne privačių ar grupinių interesų ir gėrio sampratų kova, bet visuomenės narių ir politikų siekiu susitarti, kas bus laikoma bendruoju gėriu, ir bendrais veiksmais šį susitarimą įgyvendinti.

Deja, tokia politika neįmanoma, jei visuomenės narių tarpusavio santykiuose pirmiausia vyrauja konkurencinės visų kovos prieš visus, o ne bendradarbiavimo nuostatos. Šios nuostatos neleidžia visuomenės nariams įsivaizduoti kitokio vienijimosi pagrindo, nei paklusnumas ar meilė tam pačiam lyderiui. Šių nuostatų gimdoma tarpusavio konkurencija paverčia niekais bet kokį mėginimą sukurti stiprius veiksmingus visuomenės narių susivienijimus, su kuriais galėtų tapatintis bent kiek platesni visuomenės sluoksniai. Šitaip konkurencinės nuostatos trukdo kurtis pilietinės visuomenės institucijoms, skatina visuomenės atomizaciją ir naikina tikros demokratinės politikos prielaidas.

Man atrodo, jog dabartinei mūsų visuomenės būsenai labiau tinka ne demokratinės ar pilietinės, bet rinkos visuomenės pavadinimas. Šioje visuomenės būsenoje rinkimai yra ne kas kita, kaip valdančiųjų verslo grupių tarpusavio kovos dėl valstybės pinigų įteisinimo būdas. Ta kova prasminga tėra tik politinio spektaklio užsakovams, jo režisieriams ir aktoriams. (Dar daugiau, šiems dalyviams rinkimai būtų prasmingi netgi tada, jeigu rinkimuose dalyvautų tik jie patys: tada valdžią gautų ta konkuruojanti grupė, kuri būtų gausesnė.)

Ir atvirkščiai, tiems rinkėjams, kurie nėra dėl valdžios besivaržančių klanų nariai, turėsiantys labai aiškios ir apčiuopiamos naudos iš savo klano laimėjimo, šitokioje visuomenėje dalyvauti rinkimuose (nesvarbu, kandidatais, rinkimų kampanijos padėjėjais ar rinkėjais) nėra didelės prasmės. Bet kuriuo atveju jų dalyvavimas vis tiek atves į valdžią tuos, kurie po to be gailesčio lups nuo jų devynis kailius.

Jeigu kada nors ateis toks laikas, kai visuotiniuose rinkimuose galėsime rinkti ne politinio spektaklio aktorius, bet tikrus visuomenės atstovus, tai bus įmanoma tik tada, kai niekas nebemigdys savęs viltimis, jog ateis gelbėtojas, sutramdysiantis oligarchinį slibiną ir įvesiantis tvarką, kad padalintų jo turtus visiems varguoliams. Kai rinkėjai aiškiai suvoks ne tik savo interesus, bet ir, nelaukdami valdžios malonių, ims drauge veikti visuomenės susivienijimuose, kad tuos interesus apgintų ir įgyvendintų. Kai visuomenėje įsivyraus ne konkurencijos, bet konsenso ir bendradarbiavimo siekis. Tik tada eiliniam rinkėjui taps iš tikrųjų prasminga dalyvauti rinkimuose.

O kol taip nėra, šiandien vienintelis tikrai pilietiškas sprendimas - nedalyvauti spektaklyje. Arba balsuoti už Chuck'ą Norris'ą.

Rėdas Peškaitis

2010-07-28

Noras išsukti ar paprasčiausia nekompetencija?

Komentarų nėra:

Žiniasklaida reguliariai praneša apie sekmadienį užgriuvus neprižiūrimam pastatui sužalotų čekų sveikatą. Atrodo, pastato savininko turėtų laukti rimta bausmė, o valdžios vyrai dabar jau turėtų susirūpinti daugybės tokių neprižiūrėtų pastatų saugumu.

Tačiau Delfyje skelbiamo straipsnio eilutės verčia sunerimti:

„Kauno rajono policijos komisariato viršininkas Romas Oželis [...] neslėpė turįs abejonių dėl šio tyrimo baigties, mat net nustačius neprižiūrėto ir pavojų kėlusio pastaro savininką, nežinia, ar pavyks jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

"Jis yra atsakingas už pastaro nepriežiūrą, bet jis nesiūlė turistams savo paslaugų, nebuvo skelbimo, kviečiančio užeiti į vidų. Įvyko nelaimingas atsitikimas", - sakė R.Oželis.“

Kažko aš čia nesuprantu: argi už teisėtvarką atsakingas pareigūnas neprivalėtų žinoti, ką pagal LR Baudžiamojo kodekso 16 straipsnį šis atvejis gali būti įvertintas kaip neatsargus nusikaltimas dėl nusikalstamo nerūpastingumo?

16 straipsnis. Neatsargus nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas

1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo.

3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

4. Asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais.

Peržvelgiame Kodeksą ir randame, kad kaip tik toks atvejis numatytas LR Baudžiamojo kodekso 137-ajame straipsnyje:

137 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo

1. Tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

2. Tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.

4. Už šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.

Kaip aiškėja iš kitų žiniasklaidos pranešimų, remiantis LR įstatymais iš pastato savininko buvo ne kartą reikalauta, kad jo nuosavybėje esantis avarinis pastatas būtų nugriautas.

Kitaip tariant, jis ne tik buvo nusikalstamai nerūpestingas, palikdamas avarinį pastatą be priežiūros ir be perspėjimų, bet ir pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.

Keista, kad policijos komisaras šito nepastebėjo: prieš kalbėdamas juk galėjo bent pavartyti Baudžiamąjį kodeksą. Nors tokio masto policijos pareigūnas tikriausia turėtų jį ir atmintinai mokėti.

Kaip tokias komisaro teisines žinias turėtų įvertinti piliečiai: kaip norą išsukti ar kaip nekompetenciją?

2009-11-01

Savivaldybėse siūloma įvesti vienpartinę sistemą?

Komentarų nėra:

Kęstutis Masiulis savo puslapyje spalio 26 d. paskelbė savivaldybių rinkimų įstatymo pataisų projektą, kurį jis teikia svarstyti Seimui.

Pono K.Masiulio siūloma sistema – tai seniai žinoma „plurality-at-large“ arba „block voting“ („balsavimas bloku“). Šioje sistemoje  rinkėjas gali balsuoti už tiek kandidatų, kiek apygardoje yra mandatų. Kandidatų gauti balsai susumuojami ir daugiausia balsų surinkusieji pasidalina mandatus.

Balsavimo bloku sistema priklauso panašių daugiamandačių rinkimų sistemų grupei, kurios skiriasi tik rinkėjo turimu balsų skaičumi. Jeigu rinkėjas turi tiek pat balsų, kiek yra mandatų, ar daugiau, tai jau minėta balsavimo bloku sistema, jei daugiau nei vieną, bet mažiau nei yra mandatų - „limited voting“ (ribotasis balsavimas), o jeigu vieną - „single non tranferable vote“ (neperduodamojo balso sistema).

Bendra šių sistemų taisyklė tokia:  kuo rinkėjas turi mažiau balsų, tuo sistema proporcingesnė. Neperduodamojo balso sistema tam tikromis sąlygomis – kai partijos iškelia tiksliai tiek kandidatų, kiek realiai gali gauti vietų ir kai rinkėjai sutinka balsuoti pagal mylimos partijos nurodymus – gali užtikrinti proporcingą atstovavimą. „Ribotojo balsavimo“sistemoje irgi įmanomas šioks toks proporcingumas. Užtat „balsavimas bloku“ gali būti neproporcingesnis net už santykinės daugumos sistemą

Kai kiekvienas rinkėjas turi tiek balsų, kiek apygardoje mandatų, stipriausia partija ar partijų koalicija (t.y. stipriausios mažumos atstovai) gali laimėti visus 100% mandatų, jeigu jos rėmėjai drausmingai balsuoja tik už jos kandidatus. Tokiu atveju stipriausios partijos kandidatai visada atsidurtų eilės pradžioje, o žemiau išsirikiuotų kitų partijų kandidatai. Netgi antros pagal dydį partijos kandidatai neturėtų jokių šansų laimėti, jau nekalbant apie pavienius nepartinius kandidatus.

Gali būti, kad pirmuose rinkimuose didelės disproporcijos dar nebūtų, nes partijos nemokėtų išnaudoti rinkimų sistemos ypatybių. Tačiau jau antruose rinkimuose kiekviena taryba greičiausiai atitektų į vienos kurios nors partijos rankas. Lietuvos savivaldybės būtų pasidalintos tarp partijų, kurios jas valdytų, nebijodamos jokio opozicijos pasipriešinimo, nes jos paprasčiausiai nebūtų.

Kituose rinkimuose viskas priklausytų nuo vietinio partijos skyriaus sugebėjimo neleisti iškelti kandidatų vidinei partijos opozicijai, mat tikimybė, kad po 4 metų vienvaldystės toje savivaldybėje kokia nors kita partija ar rinkėjų susivienijimas sugebėtų jai mesti iššūkį, būtų beveik nulinė.

Net antroji pagal blogumą santykinės daugumos rinkimų sistema paprastai išsaugo galimybę rastis opozicijai: rinkimai vyksta daugybėje vienmandačių apygardų, ir kai kuriose iš jų tikrai laimi opozicijos kandidatai. Tuo tarpu siūloma sistema savivaldybės taryboje paliktų be atstovų didžiąją dalį bendruomenės narių. Taigi, ji dar blogesnė už „gryną“ santykinės daugumos sistemą.

Jeigu manome, kad pasitikėjimą turinčiose tarybos turi atstovauti visus vietos bendruomenės sluoksnius, o ne vien įtakingiausią mažumą, ir norime to pasiekti, leisdami balsuoti už pavienius kandidatus, tada rinkėjui geriau suteikti vieną balsą, o ne keletą,  ir jau tikrai ne tiek, kiek apygardoje yra mandatų.

Ponas K.Masiulis savo siūlymu tikriausiai norėtų plėtoti demokratiją ir, įgyvendindamas Konstitucinio teismo sprendimą, užtikrinti nepartinių piliečių teises. Tačiau įdėmiau jį paanalizavus aiškėja, kad su šiomis pataisomis savivaldos rinkimuose būtų įvestas visiškai proporcingo atstovavimo neužtikrinantis daugiamandatis santykinės daugumos balsavimo sistemos variantas -  balsavimas bloku. Ši sistema skatintų netgi ne dvipartinės, bet vienpartinės sistemos atsiradimą.

Įvedus ją visose savivaldybėse, vienos partijos diktatūra visoje šalyje iš karto neįsigalėtų tik todėl, kad bent pirmuose rinkimuose nė viena partija nesugebėtų laimėti visose savivaldybėse. Tačiau skirtingoms partijoms įtvirtinus vienvaldystę skirtinguose regionuose, nacionalinės partijos virstų regioninėmis. Šitaip būtų paskatinta visos šalies regionalizacija ir skaldymasis. Viso to pasekmės Lietuvai tikriausiai būtų labai skaudžios.

Taigi, nors K.Masiulio siūlymas leisti balsuoti ne už sąrašus, bet už keletą pavienių kandidatų, iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklus, priimti jo dabartiniu pavidalu negalima.

2009-08-07

Sunkmetis

13 komentarų:
Pastaruoju metu daug pasipiktinusių tuo, kad valdžia žodžiu „sunkmetis“ bando užmaskuoti tikrąjį krizės mastą. O man atrodo, kad „sunkmetis“ puikiai atspindi lietuviškosios krizės ypatybes:  sunkmetis - tai tiesiog toks metas, kai gąsdindamas pasauline krize, valdžios ir biznio elitas bando išsunkti iš mūsų paskutinį prakaitą paskutinius pinigus.