2009-11-01

Savivaldybėse siūloma įvesti vienpartinę sistemą?

Komentarų nėra:

Kęstutis Masiulis savo puslapyje spalio 26 d. paskelbė savivaldybių rinkimų įstatymo pataisų projektą, kurį jis teikia svarstyti Seimui.

Pono K.Masiulio siūloma sistema – tai seniai žinoma „plurality-at-large“ arba „block voting“ („balsavimas bloku“). Šioje sistemoje  rinkėjas gali balsuoti už tiek kandidatų, kiek apygardoje yra mandatų. Kandidatų gauti balsai susumuojami ir daugiausia balsų surinkusieji pasidalina mandatus.

Balsavimo bloku sistema priklauso panašių daugiamandačių rinkimų sistemų grupei, kurios skiriasi tik rinkėjo turimu balsų skaičumi. Jeigu rinkėjas turi tiek pat balsų, kiek yra mandatų, ar daugiau, tai jau minėta balsavimo bloku sistema, jei daugiau nei vieną, bet mažiau nei yra mandatų - „limited voting“ (ribotasis balsavimas), o jeigu vieną - „single non tranferable vote“ (neperduodamojo balso sistema).

Bendra šių sistemų taisyklė tokia:  kuo rinkėjas turi mažiau balsų, tuo sistema proporcingesnė. Neperduodamojo balso sistema tam tikromis sąlygomis – kai partijos iškelia tiksliai tiek kandidatų, kiek realiai gali gauti vietų ir kai rinkėjai sutinka balsuoti pagal mylimos partijos nurodymus – gali užtikrinti proporcingą atstovavimą. „Ribotojo balsavimo“sistemoje irgi įmanomas šioks toks proporcingumas. Užtat „balsavimas bloku“ gali būti neproporcingesnis net už santykinės daugumos sistemą

Kai kiekvienas rinkėjas turi tiek balsų, kiek apygardoje mandatų, stipriausia partija ar partijų koalicija (t.y. stipriausios mažumos atstovai) gali laimėti visus 100% mandatų, jeigu jos rėmėjai drausmingai balsuoja tik už jos kandidatus. Tokiu atveju stipriausios partijos kandidatai visada atsidurtų eilės pradžioje, o žemiau išsirikiuotų kitų partijų kandidatai. Netgi antros pagal dydį partijos kandidatai neturėtų jokių šansų laimėti, jau nekalbant apie pavienius nepartinius kandidatus.

Gali būti, kad pirmuose rinkimuose didelės disproporcijos dar nebūtų, nes partijos nemokėtų išnaudoti rinkimų sistemos ypatybių. Tačiau jau antruose rinkimuose kiekviena taryba greičiausiai atitektų į vienos kurios nors partijos rankas. Lietuvos savivaldybės būtų pasidalintos tarp partijų, kurios jas valdytų, nebijodamos jokio opozicijos pasipriešinimo, nes jos paprasčiausiai nebūtų.

Kituose rinkimuose viskas priklausytų nuo vietinio partijos skyriaus sugebėjimo neleisti iškelti kandidatų vidinei partijos opozicijai, mat tikimybė, kad po 4 metų vienvaldystės toje savivaldybėje kokia nors kita partija ar rinkėjų susivienijimas sugebėtų jai mesti iššūkį, būtų beveik nulinė.

Net antroji pagal blogumą santykinės daugumos rinkimų sistema paprastai išsaugo galimybę rastis opozicijai: rinkimai vyksta daugybėje vienmandačių apygardų, ir kai kuriose iš jų tikrai laimi opozicijos kandidatai. Tuo tarpu siūloma sistema savivaldybės taryboje paliktų be atstovų didžiąją dalį bendruomenės narių. Taigi, ji dar blogesnė už „gryną“ santykinės daugumos sistemą.

Jeigu manome, kad pasitikėjimą turinčiose tarybos turi atstovauti visus vietos bendruomenės sluoksnius, o ne vien įtakingiausią mažumą, ir norime to pasiekti, leisdami balsuoti už pavienius kandidatus, tada rinkėjui geriau suteikti vieną balsą, o ne keletą,  ir jau tikrai ne tiek, kiek apygardoje yra mandatų.

Ponas K.Masiulis savo siūlymu tikriausiai norėtų plėtoti demokratiją ir, įgyvendindamas Konstitucinio teismo sprendimą, užtikrinti nepartinių piliečių teises. Tačiau įdėmiau jį paanalizavus aiškėja, kad su šiomis pataisomis savivaldos rinkimuose būtų įvestas visiškai proporcingo atstovavimo neužtikrinantis daugiamandatis santykinės daugumos balsavimo sistemos variantas -  balsavimas bloku. Ši sistema skatintų netgi ne dvipartinės, bet vienpartinės sistemos atsiradimą.

Įvedus ją visose savivaldybėse, vienos partijos diktatūra visoje šalyje iš karto neįsigalėtų tik todėl, kad bent pirmuose rinkimuose nė viena partija nesugebėtų laimėti visose savivaldybėse. Tačiau skirtingoms partijoms įtvirtinus vienvaldystę skirtinguose regionuose, nacionalinės partijos virstų regioninėmis. Šitaip būtų paskatinta visos šalies regionalizacija ir skaldymasis. Viso to pasekmės Lietuvai tikriausiai būtų labai skaudžios.

Taigi, nors K.Masiulio siūlymas leisti balsuoti ne už sąrašus, bet už keletą pavienių kandidatų, iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklus, priimti jo dabartiniu pavidalu negalima.