2009-11-01

Savivaldybėse siūloma įvesti vienpartinę sistemą?

Komentarų nėra:

Kęstutis Masiulis savo puslapyje spalio 26 d. paskelbė savivaldybių rinkimų įstatymo pataisų projektą, kurį jis teikia svarstyti Seimui.

Pono K.Masiulio siūloma sistema – tai seniai žinoma „plurality-at-large“ arba „block voting“ („balsavimas bloku“). Šioje sistemoje  rinkėjas gali balsuoti už tiek kandidatų, kiek apygardoje yra mandatų. Kandidatų gauti balsai susumuojami ir daugiausia balsų surinkusieji pasidalina mandatus.

Balsavimo bloku sistema priklauso panašių daugiamandačių rinkimų sistemų grupei, kurios skiriasi tik rinkėjo turimu balsų skaičumi. Jeigu rinkėjas turi tiek pat balsų, kiek yra mandatų, ar daugiau, tai jau minėta balsavimo bloku sistema, jei daugiau nei vieną, bet mažiau nei yra mandatų - „limited voting“ (ribotasis balsavimas), o jeigu vieną - „single non tranferable vote“ (neperduodamojo balso sistema).

Bendra šių sistemų taisyklė tokia:  kuo rinkėjas turi mažiau balsų, tuo sistema proporcingesnė. Neperduodamojo balso sistema tam tikromis sąlygomis – kai partijos iškelia tiksliai tiek kandidatų, kiek realiai gali gauti vietų ir kai rinkėjai sutinka balsuoti pagal mylimos partijos nurodymus – gali užtikrinti proporcingą atstovavimą. „Ribotojo balsavimo“sistemoje irgi įmanomas šioks toks proporcingumas. Užtat „balsavimas bloku“ gali būti neproporcingesnis net už santykinės daugumos sistemą

Kai kiekvienas rinkėjas turi tiek balsų, kiek apygardoje mandatų, stipriausia partija ar partijų koalicija (t.y. stipriausios mažumos atstovai) gali laimėti visus 100% mandatų, jeigu jos rėmėjai drausmingai balsuoja tik už jos kandidatus. Tokiu atveju stipriausios partijos kandidatai visada atsidurtų eilės pradžioje, o žemiau išsirikiuotų kitų partijų kandidatai. Netgi antros pagal dydį partijos kandidatai neturėtų jokių šansų laimėti, jau nekalbant apie pavienius nepartinius kandidatus.

Gali būti, kad pirmuose rinkimuose didelės disproporcijos dar nebūtų, nes partijos nemokėtų išnaudoti rinkimų sistemos ypatybių. Tačiau jau antruose rinkimuose kiekviena taryba greičiausiai atitektų į vienos kurios nors partijos rankas. Lietuvos savivaldybės būtų pasidalintos tarp partijų, kurios jas valdytų, nebijodamos jokio opozicijos pasipriešinimo, nes jos paprasčiausiai nebūtų.

Kituose rinkimuose viskas priklausytų nuo vietinio partijos skyriaus sugebėjimo neleisti iškelti kandidatų vidinei partijos opozicijai, mat tikimybė, kad po 4 metų vienvaldystės toje savivaldybėje kokia nors kita partija ar rinkėjų susivienijimas sugebėtų jai mesti iššūkį, būtų beveik nulinė.

Net antroji pagal blogumą santykinės daugumos rinkimų sistema paprastai išsaugo galimybę rastis opozicijai: rinkimai vyksta daugybėje vienmandačių apygardų, ir kai kuriose iš jų tikrai laimi opozicijos kandidatai. Tuo tarpu siūloma sistema savivaldybės taryboje paliktų be atstovų didžiąją dalį bendruomenės narių. Taigi, ji dar blogesnė už „gryną“ santykinės daugumos sistemą.

Jeigu manome, kad pasitikėjimą turinčiose tarybos turi atstovauti visus vietos bendruomenės sluoksnius, o ne vien įtakingiausią mažumą, ir norime to pasiekti, leisdami balsuoti už pavienius kandidatus, tada rinkėjui geriau suteikti vieną balsą, o ne keletą,  ir jau tikrai ne tiek, kiek apygardoje yra mandatų.

Ponas K.Masiulis savo siūlymu tikriausiai norėtų plėtoti demokratiją ir, įgyvendindamas Konstitucinio teismo sprendimą, užtikrinti nepartinių piliečių teises. Tačiau įdėmiau jį paanalizavus aiškėja, kad su šiomis pataisomis savivaldos rinkimuose būtų įvestas visiškai proporcingo atstovavimo neužtikrinantis daugiamandatis santykinės daugumos balsavimo sistemos variantas -  balsavimas bloku. Ši sistema skatintų netgi ne dvipartinės, bet vienpartinės sistemos atsiradimą.

Įvedus ją visose savivaldybėse, vienos partijos diktatūra visoje šalyje iš karto neįsigalėtų tik todėl, kad bent pirmuose rinkimuose nė viena partija nesugebėtų laimėti visose savivaldybėse. Tačiau skirtingoms partijoms įtvirtinus vienvaldystę skirtinguose regionuose, nacionalinės partijos virstų regioninėmis. Šitaip būtų paskatinta visos šalies regionalizacija ir skaldymasis. Viso to pasekmės Lietuvai tikriausiai būtų labai skaudžios.

Taigi, nors K.Masiulio siūlymas leisti balsuoti ne už sąrašus, bet už keletą pavienių kandidatų, iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklus, priimti jo dabartiniu pavidalu negalima.

2009-08-07

Sunkmetis

13 komentarų:
Pastaruoju metu daug pasipiktinusių tuo, kad valdžia žodžiu „sunkmetis“ bando užmaskuoti tikrąjį krizės mastą. O man atrodo, kad „sunkmetis“ puikiai atspindi lietuviškosios krizės ypatybes:  sunkmetis - tai tiesiog toks metas, kai gąsdindamas pasauline krize, valdžios ir biznio elitas bando išsunkti iš mūsų paskutinį prakaitą paskutinius pinigus.

2009-02-01

Apie idealizmą ir utopijas

4 komentarai:
Vilnis rašė:
[N]ereiktų naiviai tikėtis, kad atsiras kažkas besistengiantis spręsti problemas iš esmės, o ne taip, kaip reikia. Nes idealistai juk būna pavieniai, tarpusavyje jie paprastai nesutaria dėl savo idealizmo, o visuomenė jų nemėgtų dėl per aukštai iškeltos kartelės.

Sokratas teigė, kad žinojimas yra dorybė. Jis manė, kad žmonės elgiasi nedorai todėl, kad nežino, jog dorai elgtis yra naudinga. Užtektų žmogui pažinti tikrąją daiktų tvarką, ir jo elgesys būtinai taptų doras.

Po Sokrato mirties žinojimo temą savaip vystė Platonas. Jis manė, kad šis pasaulis tėra netobulas idėjų pasaulio atspindys. Idėjas tiesiogiai suvokia žmonių sielos iki jų įsikūnijimo, tačiau žmogui gimus, kūniškos aistros užtemdo jo sielos turėtą suvokimą. Todėl daiktų tvarka nėra savaime akivaizdi visiems. Ją gali prisiminti tik žmonės,laisvi nuo kūniškų aistrų. O išsilaisvinti pajėgūs tik tiek, kas iš prigimties linkę ne kaupti turtą ar demonstruoti jėgą, bet mąstyti.

Platonas manė įžvelgiąs tikrąją valstybės idėją. Valstybė tik tada yra stabili ir gyvybinga, kai jos santvarka atitinka idealios valstybės santvarką. Artimas idealioms valstybes valdo filosofai-karaliai, kadangi tikrąją daiktų tvarką gali įžvelgti tik filosofai. 

Valstybėms konkuruojant tarpusavyje, turėtų vykti kažkas panašaus į natūralią valstybių atranką, mat valstybės, nutolusios nuo valstybės idėjos, išnyksta, nukonkuruotos gyvybingesnių kaimynių. Todėl tikrasis filosofo-politiko uždavinys - ginti šią natūralią tvarką ir priešintis neprotingiems bendrapiliečių bandymams įvesti patvarkymus, nesuderinamus su idealios valstybės santvarka. 

Toks požiūris yra visiškai priešingas toms utopistinėms nuostatoms, kurios šiandien įprasta vadinti idealistinėmis. Platono tipo idealistas suvokia, kad ribotas žmogaus protas nepajėgus visiškai aiškiai suvokti valstybės idėją, todėl negali sukurti galutinio idealios valstybės modelio. Geriausia, ką čia galima pasiekti - tai apibrėžti keletą kertinių savybių, kurias turi gyvybingos valstybės.

(Kuo valstybės santvarka geriau atitinka valstybės idėją, tuo ji gyvybingesnė. Deja, kuris konkretus valstybės modelis geriausias, dėl žmogaus proto ribotumo pasakyti iš anksto neįmanoma. Reiškia, nors proto įžvalgos yra svarbios, jų teisingumą patvirtinti arba paneigti gali tik realių valstybių raidos stebėjimai ir tų stebėjimų apibendrinimai. Ar tik ne čia Platono mokinys nejučiomis pradeda virsti aristotelininku?)

Utopistas pradeda nuo kito galo. Pirmiausia jie pasirenka savybes, kurias norėtų matyti jam priimtinoje visuomenėje, po to bando įsivaizduoti, kaip jos galėtų derėti tarpusavyje. Galiausiai jis bando apmąstyti, ką ir kokia tvarka reikėtų pakeisti esamoje visuomenėje, kad galutinis tų pokyčių rezultatas būtų jo pageidavimus atitinkanti visuomenė.

Atskiras utopizmo atvejis - „mokslinis“ utopizmas. Panašiai, kaip Platonas, šie utopistai mano, kad visuomenės raidą lemia tam tikri dėsniai. Tačiau skirtingai nuo Platono, jie tariasi galį tiksliai nuspėti galutinį raidos tašką, link kurio juda visos visuomenės. Pasirendami proto įžvalgomis ir samprotavimais, jie imasi konstruoti galutinį valstybės modelį ir rikiuoti tarpinius jos raidos etapus - panašiai, kaip konstruktorius įsivaizduoja mašiną ir jos gamybos procesą. 

Deja, kuo tikslesnis mašinos projektas kuriamas, tuo daugiau skirtingų techninių sprendimų atsiranda konstruktorių galvose. Štai kodėl utopistams taip sunku sutarti tarpusavyje.

Manau, kad idealizmas turėtų būti skiriamas nuo utopizmo. Nors kai kam gali pasirodyti kitaip, tačiau intelektualai, kalbantys apie pražūtingas mūsų visuomenės ar net visos Europinės civilizacijos raidos tendencijas, nėra utopistai. Kaip nėra utopistas Platono sekėjas, sakydamas, kad visos kvailių ir savanaudžių valdomos valstybės anksčiau ar vėliau žlunga, neišlaikiusios konkurencijos su protingesnėmis, geriau organizuotomis, labiau sutelktomis ir disciplinuotomis kaimynėmis. 

Idealistai negali tikėtis, kad bus sukurta jų pageidaujama visuomenė, jie paprasčiausiai siekia, kad būtų išvengta blogiausio raidos varianto. Jie mano, kad kovodamas dėl valdžios intelektualas negali išsaugoti proto nešališkumo ir aiškumo, todėl jie nelabai veržiasi vadovauti visuomenei ir nelabai rūpinasi savo įvaizdžiu. 

Mat jei visuomenė gyvybinga, ji išsirinks tokią valdžią, kuri ir taip klausys intelektualų. O jeigu valdžia intelektualų neklausys, tai bus aiškus ženklas, kad visuomenė negyvybinga, nes negali būti gyvybingas kūnas, kuris neklauso smegenų signalų. Tokiai visuomenei reikia ne idealistų, o gero bizūno, nes kvailius priversti elgtis protingai galima tiktai prievarta.

Prašau nesusidaryti klaidingo įspūdžio, kad man priimtina tokia minčių eiga ir kad aš taip įsivaizduoju intelektualų vaidmenį visuomenėje. Nemanau, kad visuomenė gali būti sėkmingai pertvarkyta pagal vieningą iš anksto gudriai sumąstytą planą arba kad istorijos raida ją veda link kažkokio idealaus ir absoliučiai teisingo modelio. Skirtingomis aplinkybėmis visuomenėms pranašumą teikia skirtingos savybės, o kiekvienos visuomenės istorinis kelias pakankamai unikalus, kad jos narių įgytos patirties negalima būtų paprasčiausiai perkelti vienos visuomenės į kitą.

Žvilgsnis iš praeities

Komentarų nėra:
Kažko ieškojau Google, ir tarp rezultatų aptikau nuorodą į seną straipsnį, kuris buvo paskelbtas dar 2007 m. birželio 7 d. (5-ame) „Baltijos kelio“ numeryje. Nors per pusantrų metų politinę sistemos krizę papildė ekonominė, jis man atrodo neparadęs aktualumo. 

Rėdas Peškaitis

Supuvusių pamatų gynybai - revoliucijos „baubas“

– Vartotojai nenori ko nors patys ilgai ir kruopščiai konstruoti, jie visko nori iš karto dabar. Bet jiems niekas neaiškina, kad reikia patiems statyti, o ne griauti, ir kaip tai daryti. Kuo tada Radžvilo kalbos skiriasi nuo Pakso ar Uspaskicho kalbų?

– Straipsnis tikrai kurstantis, ir nenuostabu, jei sukurstys kažką – ypač nebrandžią visuomenės dalį.
Iš atsiliepimų apie V.Radžvilo straipsnį „Išeitis iš politinių kapinių – pilietinė partija“

Raktai nuo demokratijos

Prielaida, kad protestuojantieji gatvėse būtinai yra nebrandūs ar netgi asocialūs elementai, šiandien priimama beveik kaip neginčytina tiesa. Viešumoje ši nuomonė įtvirtinta daugiausiai tokių veikėjų, kaip amžinas disidentas A.Terleckas ir „ubagų karalius“ V.Šustauskas, pastangomis. Tačiau negalima paneigti ir oligarchų kontroliuojamos žiniasklaidos bei „tradiciškai“ valdžią besidalijančių partijų nuopelnų.

Bet jeigu minėta prielaida teisinga, ji nenoromis perša išvadą, kad ir šimtatūkstantiniai Sąjūdžio mitingų dalyviai bei Televizijos bokšto gynėjai buvo „nebrandūs“ žmonės, mat „brandieji“ tuo metu sėdėjo įtakinguose postuose, prie širdies nešiojo kompartijos nario bilietą ir bandė nomenklatūrinei sistemai suteikti žmogiškąjį veidą.

Ir Lietuvos nepriklausomybė atgauta tik todėl, kad „brandieji“ sugebėjo tinkamu momentu pasinaudoti „nebrandžiaisiais“, nebenorėdami mokėti duoklių nusilpusiam šeimininkui Maskvoje.

O juk, jeigu vis dėlto pritartume tokiam mūsų Atgimimo aiškinimui, tai reikštų, kad dėl dabartinio šuniško žmonių gyvenimo kalti kaip tik „brandieji“: tai jie, skubėdami pasinaudoti palankia situacija, nepasivargino žmonėms paaiškinti, kad „reikės patiems statyti, o ne griauti, ir kaip tai daryti“.

Priešingai, „brandieji“ nuolat kartojo: „Vykdykite mūsų nurodymus ir laukite, kol mes įteiksime jums raktus nuo teisingos ir demokratiškos sistemos“.

Kam statomas valstybės rūmas?

Nuo valstybės perstatymo pradžios prabėgo jau 17 metų, kelis kartus skelbtos artėjančios pabaigtuvės, o statybų galo vis dar nematyti. Tačiau, kaip nebūtų keista, ir nebaigtame valstybės rūme dauguma statybininkų viršininkų sugebėjo įsirengti šiltas „tradicines“ vietas ir jau šiandien naudojasi visais nepriklausomos Lietuvos patogumais.

Tuo tarpu paprastam piliečiui niekas valstybės rūmo statybose dalyvauti neleido ir neleidžia, jau nekalbant apie įkurtuves.

Pamenu, kaip prieš R.Pakso išrinkimą „brandieji“ tradicinių partijų politikai aiškino, jog visos būtiniausios reformos atliktos, ekonomika pastatyta ant tinkamų bėgių, todėl viskas savaime turi eiti tik geryn.

Ir žmonės nusprendė, kad laikas atsileisti dar G.Vagnoriaus laikais „suveržtus diržus“, nes pagaliau „nusipelnėme gyventi geriau“(A.Paulausko lozungas), ir „duoti pavaldyti kitiems“ (vieno pažįstamo R.Pakso rinkėjo argumentas).

Žmonėms tiesiog nusibodo laukti pažadėtosios gerovės, o čia dar tradicinės partijos pačios davė signalą, kad laukti ir nebereikia. Praėjus 14 metų juodo arimo po 16 valandų per parą, kad ekonomika nustotų smukti, o po to ir pradėtų kilti, piliečiai nusprendė, kad dabar atėjo jų eilė lobti.

Deja, pasiremiant įvairiomis grėsmėmis, randama vis naujų argumentų tolesnei „suveržtų diržų“ politikai ir politinių–ekonominių–intelektualinių klanų (vadinamojo elito) dominavimui pateisinti. Raginama „palaipsniui statyti ir tobulinti sistemą, o ne ją griauti“, tarsi normalią demokratinę sistemą galima sukurti perstačius ir kosmetiškai papudravus sovietinės sistemos pastatą.

Pabandžius suabejoti, ar įmanoma ant supuvusių pamatų pastatyti naują rūmą, tuoj puolama gąsdinti visuomenę „revoliucijomis, po kurių visada būna tik blogiau“. Revoliucija – tai valstybininkų mėgstamas baubas iš to paties siaubo serialo.

Taigi pasirodė, kad tai, kas statoma, reikalinga tikrai ne eilinio piliečio gerovei.

Šalies piliečiai – tik „apsiriję vartotojai“?

Tačiau piliečiai vis mažiau tiki elito argumentais. Jų kantrybė pamažu senka, o nomenklatūrinė–oligarchinė sistema vis labiau virsta nuolatiniu vis didėjančio nepasitenkinimo šaltiniu. Atsivėrus sienoms, didelė dalis piliečių iš tiesų elgiasi kaip vartotojai – keliauja ten, kur jiems niekas netrukdo patiems pasistatyti namą, pasisodinti medį ir užsiauginti vaikų.

Išvykstant aktyvesniems ir intelektualesniems piliečiams, vis labiau mąžta ir sistemą ginančių intelektualų įtaka visuomenei. Tai pajutę verslo magnatai šiandien iš intelektualų jau ima reikalauti nebe neutralumo savo atžvilgiu, bet atodirbio už išlaikymą.

Darosi net graudu, stebint, kaip dar visai neseniai buvę nepriklausomi, intelektualai šiandien vienas po kito stoja tarnauti oligarchams, retkarčiais pamurmėdami dėl per menkos rodomos pagarbos. Nuo to visuomenės pasitikėjimas elitariniais intelektualais tik dar labiau menksta.

Todėl neretas tarp jų požiūris į piliečius kaip į apsirijusius vartotojus, kurie „visko nori čia ir dabar“, yra tiesiog įžeidžiamas. Jis aiškiai parodo, kaip arogantiškai ir paniekinamai tam tikruose intelektualų sluoksniuose žiūrima į mažiau už juos išsilavinusius ir ant mažiau prestižinio socialinės hierarchijos laiptelio atsidūrusius bendrapiliečius.

Remiantis tokiu požiūriu, laikoma, kad didžioji dalis visuomenės yra tiesiog nepakankamai intelektualiai ir emociškai visavertė, jog galėtų savarankiškai priimti sprendimus. Todėl ji turėtų su dėkingumu priimti intelektualinio ir politinio elito vadovavimą, globą ir kontrolę.

Ir nors piliečių teises oficialiai garantuoja Konstitucija, iš tikrųjų jie neturi jokios galios išsireikalauti jas gerbti be elito patarimų ir nurodymų. Šitoks požiūris, viešai, be abejo, neskelbiamas, tačiau būdingas ne vienam intelektualinio elito atstovui, yra puikus ideologinis nomenklatūrinės–oligarchinės sistemos egzistavimo pateisinimas.

Taigi elitas nepasitiki piliečiais, o piliečiai šiandien vis labiau nepasitiki elitu.

Revoliucija – pokyčių slopinimo pasekmė

Iš tiesų revoliucijos – tai gelminių poslinkių paprastų žmonių mąstyme ir savimonėje, kuriuos bando ignoruoti ir slopinti senoji politinė sistema, prasiveržimas į viešumą.

Sistemose, kuriose mąstymo pokyčiai greitai atsispindi parlamento sudėtyje ir valstybės politikoje, revoliucijų nebūna. Ir atvirkščiai, politines sistemas, nereaguojančias į tokius pokyčius, periodiškai krečia neramumai, kaip, pvz., Prancūziją.

Aišku, revoliucinių sukrėtimų pasekmes numatyti nėra lengva. Istorijoje galima rasti nemažai pavyzdžių, kai revoliucijos tapdavo sustabarėjusios sistemos atnaujinimo ženklu, tačiau kitais atvejais jos žymėdavo visišką sistemos žlugimą.

Prasidėjus revoliucijai labai sunku prognozuoti, ar ji reiškia atsinaujinimą, ar griūtį, nes niekada nėra aišku, kurios tendencijos – susipriešinimo ir konkurencijos ar bendradarbiavimo ir solidarumo – paims viršų visuomenėje.

Todėl galima suprasti baimę piliečių, manančių, kad revoliucijos yra ne visuomenėje vykstančių pokyčių ignoravimo ir slopinimo pasekmė, o jos priežastis.

Tačiau tikėjimas, kad revoliucijas sukelia keli kurstytojai, o ne valdžios politika, tėra kitas įsitikinimo eilinio piliečio bukumu ir propagandos bei viešųjų ryšių visagalybe pavidalas. Atseit, jeigu bukos masės ir gali išsprūsti iš valdžios vykdomos propagandos poveikio, tai tik todėl, kad juos paveikė priešiška propaganda.

Taigi, revoliucija visada yra konfliktas tarp visuomenės elito, bet kokia kaina bandančio išsilaikyti visuomenės viršūnėje ir išvengti savo pažadų vykdymo, ir didžiosios visuomenės dalies, atsisakančios toliau laukti seniai pažadėtų permainų.

Nekontroliuojami baubai

Pastaruoju metu vienas po kito pasirodę bent keli „elitinių“ autorių straipsniai prieš pasiskelbusią „Naująją kairę“ yra akivaizdus elito baimės, kad piliečių protus ims veikti nuo elito nepriklausoma intelektualų grupė, įrodymas.

Juokingiausia, kad šitaip įvairiaspalviam intelektualų būreliui, iki šiol žinomam daugiausia siaurame filosofų būryje ir kartais parašančiam vieną kitą straipsnį ar manifestą į interneto portalus, buvo padaryta puiki nemokama reklama visuomenėje.

Manau, jog šis atvejis tiesiog puikiai iliustruoja, kokiu būdu sustabarėjęs režimas, ieškodamas priemonių piliečiams įbauginti ir priversti juos stoti į savo pusę, ima pats kurti baubus, kurie vėliau neišvengiamai išsprūsta iš jo kontrolės.

Šitaip kadaise nuosavam elektoratui sudrausminti tradicinės partijos panaudojo A.Paulauską, R.Paksą, vėliau V.Uspaskichą. Jų įtaka ir pavojus, populizmo keliamas demokratijai, buvo paversti pretekstais „valstybės gelbėjimo“ akcijoms, šitaip siekiant suskaldyti priešininko rinkėjus ir padidinti nuosavą laimėjimą rinkimuose.

Todėl R.Paksas ir V.Uspaskichas yra „tradicinių“ partijų politikos rezultatas. Dėl piliečių nepasitenkinimo bei „netradicinių“ partijų populiarumo augimo jos turi kaltinti tik save, o ne sistemos kritikus.

Tai, kad „elitui“ pavyko kai kurių populistų laikinai nusikratyti, nieko nekeičia, nes problemos nepašalintos ir piliečių nepasitenkinimo priežastys niekur neišnyko. Jas mato ne tik politikos filosofai ir sistemos kritikai, bet ir „netradicinių“ partijų rinkimų konsultantai.

Stebint valstybininkų bandymus kovoti su nuosavos politikos pasekmėmis, vis labiau ryškėja pavojus, kad, valdančiųjų partijų politikai iš esmės nepasikeitus, 2008 metų rinkimuose tradicinės partijos pagaliau gali būti išstumtos į paraštę marginalinių partijų, jų pačių sukurtų rinkėjams mulkinti.

Todėl, kalbant apie intelektualų vaidmenį mūsų visuomenėje, klausimas turėtų būti toks: ar mūsų „brandūs“ intelektualai ir toliau dėl sistemos bėdų sovietiniu papročiu kaltins „nebrandžius“ jos kritikus, ar pagaliau imsis ieškoti tikrųjų politinės sistemos krizės priežasčių?

2007 m. birželio 7 d.

2009-01-20

Apie ideologijas

Komentarų nėra:
Vilnis rašė:

Kaip suprantu, ateities vizijos nebuvimas šiuo metu kamuoja ir išsivysčiusios demokratijos šalis. Visos ideologijos jau pergyveno kompromitacijos periodą, o naujų sukurti nebesugebama, galima tik atgaivinti kokią labiau primirštą. Juk visuomenę galima solidarizuoti, paskatinti bendrai kuriamajai veiklai tik kokios nors ideologijos ar religijos pagrindu?

Negaliu jų pavadinti ideologijomis, tačiau įvardyti nesukompromituotas politinės filosofijos kryptis galima. Tai - komunitarizmas, socialinis konservatizmas, personalizmas.

Tik šiandien asmens politines pažiūras lemia nebe ideologijos, bet jo tapatybės, lūkesčiai, socialiniai ryšiai, gyvenimo būdas. Netikiu, kad galima solidarizuoti visą visuomenę vieno kurio nors mokymo ar judėjimo pagrindu.

Tačiau tam tikri kertiniai pamatai gali būti padėti. Vienu jų galėtų tapti suvokimas, kad neribota visų konkurencija kelia grėsmę pačiam visuomenės išlikimui, todėl turi būti nustatytos griežtos ribos, kurių niekam nevalia peržengti.

---

Keletas nuorodų:

Socialinis konservatizmas
Komunitarizmas
Distributizmas
Personalizmas
Personalizmas (prasta lietuviška kompiliacija)
Acton'o instituto principai

Rytoj apokalipsė?

12 komentarų:
Pastaruoju metu bandymus paaiškinti, kas vyksta mūsų visuomenėje, politologų komentarus ir teorijas (taip pat ir ne vieną ankstenį viešą savo paties pasisakymą) ėmiau vertinti pagal vieną kriterijų: ar teikiamas paaiškinimas padeda sukurti kokį nors pozityvių, kuriamųjų veiksmų planą, ar ne. Šiame kontekste visokie politologiniai paverkšlenimai - tai paprasčiausios eterio šiukšlės (spam'as): na kas iš to, jeigu šimtąjį kartą bus pakartota, kad šalis yra pralošta, išgrobstyta, oligarchinė? Ar ji nuo to taps kitokia? Ar kas nors pasikeis į gera, jeigu toks požiūris taps savas absoliučiai daugumai piliečių?
Paimkime, pavyzdžiui, Vytauto Radžvilo straipsnį „Demokratija pavojuje“. Jis neatrodo vaisingas šiuo požiūriu, nes eiliniam skaitytojui, kuriam ir yra skirtas, visiškai nepadeda susidaryti pozityvių veiksmų programos. Blogos padėties konstatavimas neskatina pilietiškumo, jis skatina tiktai bejėgišką pyktį ir norą kenkti tiems, kurie laikomi labiausiai besipelnančiais iš šio režimo egzistavimo.
Blogai čia yra ne pačios apokalipsės prognozės. Padėtis tikriausiai gali tapti netgi blogesnė, nei ją piešia Radžvilas. Nedaug kas šiandien turi vilčių, kad „viskas susitvarkys savaime“. Viltys, kylančios ne iš tvirtų įsitikinimų ir jais grindžiamos meilės artimui, tik užmigdo ir pajungia žmogaus valią, ir jis vietoj to, kad ieškotų išeities pats (o tam reikia mokytis!), atiduoda savo balsą didžiausią naudą žadantiems politikams.

Piešiamos apokalipsės blogos ne savo baisumu ar artumu, o tuo, kad taip pavaizduota padėtis atrodo be išeities. Parodžius apokalipsę esamos raidos tendencijų pabaigoje, nepateikiama jokių užuominų nei apie įmanomas permainas, nei apie kelius, kuriais jų reikėtų siekti. Tad visi tie verkšlenimai ir apokaliptiniai vaizdeliai, kurių pilna mūsų žiniasklaida, niekaip negali virsti teisingos visuomenės vizija. Mėgaujamasi skaitytoją apimančiu siaubu, tačiau sprendimų neieškoma.
Apokalipsė gali būti neišvengiama, bet ja gąsdinti prasminga tik tada, kai siekiama, kad jos išsigandę žmonės imtų elgtis tam tikru būdu, kuris gali išgelbėti nuo pražūties jeigu ne visą žmonių bendriją, tai bent juos pačius. Asmeninės išeities galima ieškoti netgi tada, jeigu bendros įvykių eigos neįmanoma pakeisti. Ir visiškai beprasmiška gąsdinti, jeigu nenurodomas joks gelbėjimosi kelias.

Tačiau profesionalūs kritikai nesiūlo net gelbėti savo kailį. Nors iš dažno jų pasisakymo susidaro įspūdis, jog būdą išsigelbėti jie žino, tačiau nelinkę juo dalintis su tamsuomene. Matyt, jeigu toks išsigelbėjimas ir įmanomas, tai, jų manymu, eiliniai piliečiai vis tiek nepajėgūs jo suvokti. Todėl masės tiesiog turi susitaikyti su savo ribotumu ir pasitikėti įžvalgiaisiais, turinčiais Dievo dovaną įžvelgti tikrąsias tendencijas ir virsmus, vykstančius masių pasąmonėje, bei nuvesti jas į šviesų rytojų.

Jie nori mus gelbėti, užrišdami mums akis. Jie man primena mūsų politikus, sakančius: „Išrinkote mus, dabar mes iki kitų rinkimų su jumis darysime, ką norim. O jūs nedrįskite klausinėti, nes tai - ne jūsų reikalas.“

Iš tikrųjų ir nėra didelio skirtumo tarp tų, kurie gąsdina apokalipsėmis, ir tų, kurie įsitikėjo savo privilegijomis mus globoti ir vesti į šviesų rytojų, tarsi žemesnio išsivystymo būtybes. Privilegijomis, kurias jiems neva suteikia jų aukštesni prigimtiniai sugebėjimai ar laimėtas elito tarpe statusas.

P.S. O pasaulio pabaigos nėra su kuo palyginti, todėl tikriausiai ją atpažinsime tik tada, kai ji jau bus įvykus.

Sveiki!

3 komentarai:

Šiame tinklaraštyje daugiausiai dėmesio skirsiu politikai.

Iš karto perspėju: esu diletantas, neturiu jokio politologinio išsilavinimio ir nemoku savo minčių dėstyti tikslia, lakoniška ir visus objektyvaus mokslinio žinojimo kriterijus atitinkančia kalba. Bet kuris mąstantis TSPMI studentas politines teorijas galėtų perpasakoti žymiai trumpiau ir greičiau.

Žinau, kad tokių ten yra. Pasirodo gi Demokratinės politikos instituto leidinių (Vertybių nykimas? Demokratinės politikos institutas, 2008), kur šalia TSPMI profesorių rasime ir perspektyvaus jaunimo.

Tačiau šiandien jie kažkodėl tautai nerašo. Galbūt pernelyg užsiėmę moksliniais tyrimais, galbūt pasiruošimu Tėvynės tarnybai, o galbūt bendras mūsų bendrapiliečių išsilavinimo lygis yra pernelyg žemas, kad būtų prasminga bandyti jiesm išdėstyti šiuolaikines politinės filosofijos idėjas?

Šiaip ar taip, nerasdamas, kas galėtų pateikti bent patenkinamus atsakymus, atsakymų į klausimus bandau ieškoti pats. O tai, ką atrandu, pasakoju ir kitiems.

Tačiau asmeninio dienoraščio įrašus po kiek laiko skaityti nuobodu būtų net man pačiam. Kad rašyčiau, man reikalingas stimulas, ginčas, išsakytų minčių kritika. Reikalingas Jūsų bendradarbiavimas.

Laukiu Jūsų komentarų!