Politologas Antanas Kulakauskas BNS pareiškė, kad „sekmadienį įvykę savivaldybių tarybų rinkimai parodė rinkėjų paramą partinei sistemai“, rašoma šios dienos Delfi.lt straipsnyje.
Atrodo, kad žvelgdamas į partijų rezultatus, politologas pamiršo peržvelgti rinkėjų aktyvumo statistiką. O ji sako, kad rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų. Taigi, didesnė dalis rinkėjų partinės sistemos tikrai neparėmė.
Tokio rinkėjų abejingumo valdančiųjų kalboms apie „pilietinę pareigą“ priežastys gali būti įvairios. Vieni galbūt pasimetė tarp daugybės kandidatų, kiti galėjo manyti, jog jų balsas nieko nelemia, tretiems tai buvo būdas išreikšti savo „pasitikėjimą“ partijomis ir rinkimais. Tačiau kokios bebūtų tos priežastys, vis tik daugiau nei pusė visų rinkėjų dalyvauti vakarykščiuose rinkimuose nematė jokio reikalo.
Tikrai demokratiškoje šalyje nepriklausomi politologai tuojau pat imtų nagrinėti, ar savo menku aktyvumu rinkėjai kartais nerodo nepasitikėjimo ne tik partine, bet ir visa rinkimais grindžiama politine sistema.
Tuo tarpu mūsų politologas sugeba tame įžiūrėti paramos sistemai ženklus. Toks požiūris gali būti suprantamas tik vienu atveju - jeigu jis būtų tikėjęsis dar mažesnio rinkėjų aktyvumo, ir liko nustebęs, kad jo prognozės nepasitvirtino.
Rėdas Peškaitis
2011-02-28
2011-02-15
Balsuoti ar nebalsuoti - štai klausimas koksai...
Demokratinė santvarka grindžiama įsitikinimu, jog kiekvienas žmogus turi pakankamai kompetencijos, kad suvoktų savo interesus, suprastų, kas tuos interesus tenkina, o kas jiems prieštarauja, ir galėtų protingai nuspręsti, kam geriausia patikėti juos atstovauti politinės valdžios institucijose. Šiuo argumentu nuo seno remiasi visuotinės rinkimų teisės šalininkai.
Dabar mes jau žinome, kad tik nedidelė dalis žmonių turi laiko ir noro įgyti žinias ir sugebėjimus, reikalingus politiniams sprendimams priimti. (Pasigirsta net raginimų grąžinti kokį nors rinkimų cenzą.) Todėl, norėdami atstovaujamosios demokratijos principus derinti su visuotinės rinkimų teisės idėjomis, liberaliosios demokratijos teoretikai turi ieškoti kitokių argumentų.
Daugelis jų sutinka, kad ženkli dalis piliečių nepajėgia priimti savo interesus atitinkančių politinių sprendimų. Tačiau piliečiai savo interesus gali ginti ne pavieniui, bet burdamiesi į grupes, kad sujungtų turimus išteklius ir užkamšydami savo žinių ir sugebėjimų trūkumus. Nors žmonių interesai dažnai prieštarauja vieni kitiems ir griauna visuomenės vienalytiškumą, tuo pačiu jie yra ir vienijantis pamatas, skatinantis rastis interesų grupes. Iš tikro svarbių, daug kam rūpimų pamatinių interesų nėra daug, tad ir jų pagrindu buriamų žmonių grupių skaičius yra baigtinis.
Kiekviena interesų grupė veikia per savo atstovus, kurie yra tarsi gyvoji jos vėliava, todėl tuos pačius interesus turintys piliečiai savąją grupę ir jos atstovus nesunkiai atpažįsta. Savo ruožtu tų atstovų karjera stipriai priklauso nuo interesų grupės šalininkų paramos, todėl jiems naudinga rūpintis juos remiančios visuomenės grupės interesais. Kadangi rinkimai vyksta ne kasdien, rinkėjai turi pakankamai laiko išsiaiškinti, kurią grupę kuris interesas vienija ir kas ją atstovauja valdžios institucijose. Jiems užtenka išsiaiškinti, kurios grupės ginami interesai yra artimiausi jų interesams, ir balsuoti už jos atstovus, todėl jiems nebereikia skaičiuoti, už kuriuos iš keleto šimtų kandidatų jam geriausia balsuoti. Šitaip naujosiose rinkiminės demokratijos teorijose rinkėjo kompetencijos klausimas pakeičiamas socialinės tapatybės klausimu.
Sunku spręsti, kiek tiksliai šis modelis atspindi Vakarų visuomenių politinę realybę. Tačiau mano supratimu, jis labiau tinka ne posovietinėms Rytų Europos, o klaninėms-gentinėms Azijos ar Afrikos arba klasinėms 19-20a.a. ribos Vakarų Europos visuomenėms. Šių visuomenių nariai nėra (nebuvo) pavieniai individai, laisvai tvarkantys savo asmeninį gyvenimą, bet stipriai priklauso (priklausė) nuo savo genties, klano ar socialinės klasės padėties socialinėje hierarchijoje. Todėl šių visuomenių nariai yra (buvo) visada pasiruošę stoti į kovą už savo grupės interesus ir visokeriopai remti jos atstovus.
Kiek bendra šios gerai organizuotos visuomenės šiandien turi su vienalyte mase, vadinama posovietine atomizuota visuomene, kurios politiniams-ekonominiams klanams priklauso vos 3% gyventojų? Jeigu šioje visuomenėje kas nors su kuo nors ir tapatinasi, tai nebent su TV serialų ir reklaminių klipų herojais ar popžvaigždėmis. Daugelis mūsų bendrapiliečių serialų veikėjus ir realybės šou dalyvius pažįsta geriau, nei savo draugus, gimines ar kaimynus, o sukurti reklamos ir realybės šou dalyvių tipažai tampa sektinais pavyzdžiais jaunimui. Todėl didelė dalis mūsų visuomenės narių nei aiškiai suvokia savo pačių interesus, nei tapatina save su kokia nors visuomenės grupe. Nereikia stebėtis, kad ir konkurenciniai rinkimai, ir apskritai politinis gyvenimas šiandien Lietuvoje vyksta pagal tuos pačius principus, kaip ir televizijos kanalų konkurencija dėl žiūrovų ar prekybos tinklų kovos dėl pirkėjų, o politikai šiame žaidime tėra aktoriai, pasamdyti užkulisinių režisierių surašytiems politinio spektaklio vaidmenims atlikti.
Serialai ir realybės šou televizijoms reikalingi dėl žiūrovų, o šie yra tik priemonė parduoti daugiau ir brangesnio reklamos laiko. Reklaminės kampanijos tėra prekių pardavėjų priemonė priversti pirkėjams pirkti kuo daugiau ir kuo brangesnių prekių. Konkurencinių atomizuotos visuomenės rinkimų logika iš esmės nesiskiria nuo biznio logikos. Tik ypatingai naivūs piliečiai gali tikėti, kad galutinis visų šių serialų, reklaminių bei politinių kampanijų tikslas - jų gerovė, o ne organizatorių pelnas. Todėl ir balsuoti rinkimuose geriausiu atveju yra tiek pat politiškai svarbu, kaip ir pasirinkti, kurį serialą žiūrėti ar kurioje parduotuvėje apsipirkti.
Politologijos vadovėliuose teigiama, jog politika yra ne privačių ar grupinių, o visos visuomenės gyvenimą liečiančių reikalų tvarkymas. Ji priklauso ne privačiajai, bet viešajai visuomenės gyvenimo sričiai. Reiškia, politikos procesas turėtų būti grindžiamas ne privačių ar grupinių interesų ir gėrio sampratų kova, bet visuomenės narių ir politikų siekiu susitarti, kas bus laikoma bendruoju gėriu, ir bendrais veiksmais šį susitarimą įgyvendinti.
Deja, tokia politika neįmanoma, jei visuomenės narių tarpusavio santykiuose pirmiausia vyrauja konkurencinės visų kovos prieš visus, o ne bendradarbiavimo nuostatos. Šios nuostatos neleidžia visuomenės nariams įsivaizduoti kitokio vienijimosi pagrindo, nei paklusnumas ar meilė tam pačiam lyderiui. Šių nuostatų gimdoma tarpusavio konkurencija paverčia niekais bet kokį mėginimą sukurti stiprius veiksmingus visuomenės narių susivienijimus, su kuriais galėtų tapatintis bent kiek platesni visuomenės sluoksniai. Šitaip konkurencinės nuostatos trukdo kurtis pilietinės visuomenės institucijoms, skatina visuomenės atomizaciją ir naikina tikros demokratinės politikos prielaidas.
Man atrodo, jog dabartinei mūsų visuomenės būsenai labiau tinka ne demokratinės ar pilietinės, bet rinkos visuomenės pavadinimas. Šioje visuomenės būsenoje rinkimai yra ne kas kita, kaip valdančiųjų verslo grupių tarpusavio kovos dėl valstybės pinigų įteisinimo būdas. Ta kova prasminga tėra tik politinio spektaklio užsakovams, jo režisieriams ir aktoriams. (Dar daugiau, šiems dalyviams rinkimai būtų prasmingi netgi tada, jeigu rinkimuose dalyvautų tik jie patys: tada valdžią gautų ta konkuruojanti grupė, kuri būtų gausesnė.)
Ir atvirkščiai, tiems rinkėjams, kurie nėra dėl valdžios besivaržančių klanų nariai, turėsiantys labai aiškios ir apčiuopiamos naudos iš savo klano laimėjimo, šitokioje visuomenėje dalyvauti rinkimuose (nesvarbu, kandidatais, rinkimų kampanijos padėjėjais ar rinkėjais) nėra didelės prasmės. Bet kuriuo atveju jų dalyvavimas vis tiek atves į valdžią tuos, kurie po to be gailesčio lups nuo jų devynis kailius.
Jeigu kada nors ateis toks laikas, kai visuotiniuose rinkimuose galėsime rinkti ne politinio spektaklio aktorius, bet tikrus visuomenės atstovus, tai bus įmanoma tik tada, kai niekas nebemigdys savęs viltimis, jog ateis gelbėtojas, sutramdysiantis oligarchinį slibiną ir įvesiantis tvarką, kad padalintų jo turtus visiems varguoliams. Kai rinkėjai aiškiai suvoks ne tik savo interesus, bet ir, nelaukdami valdžios malonių, ims drauge veikti visuomenės susivienijimuose, kad tuos interesus apgintų ir įgyvendintų. Kai visuomenėje įsivyraus ne konkurencijos, bet konsenso ir bendradarbiavimo siekis. Tik tada eiliniam rinkėjui taps iš tikrųjų prasminga dalyvauti rinkimuose.
O kol taip nėra, šiandien vienintelis tikrai pilietiškas sprendimas - nedalyvauti spektaklyje. Arba balsuoti už Chuck'ą Norris'ą.
Rėdas Peškaitis
Dabar mes jau žinome, kad tik nedidelė dalis žmonių turi laiko ir noro įgyti žinias ir sugebėjimus, reikalingus politiniams sprendimams priimti. (Pasigirsta net raginimų grąžinti kokį nors rinkimų cenzą.) Todėl, norėdami atstovaujamosios demokratijos principus derinti su visuotinės rinkimų teisės idėjomis, liberaliosios demokratijos teoretikai turi ieškoti kitokių argumentų.
Daugelis jų sutinka, kad ženkli dalis piliečių nepajėgia priimti savo interesus atitinkančių politinių sprendimų. Tačiau piliečiai savo interesus gali ginti ne pavieniui, bet burdamiesi į grupes, kad sujungtų turimus išteklius ir užkamšydami savo žinių ir sugebėjimų trūkumus. Nors žmonių interesai dažnai prieštarauja vieni kitiems ir griauna visuomenės vienalytiškumą, tuo pačiu jie yra ir vienijantis pamatas, skatinantis rastis interesų grupes. Iš tikro svarbių, daug kam rūpimų pamatinių interesų nėra daug, tad ir jų pagrindu buriamų žmonių grupių skaičius yra baigtinis.
Kiekviena interesų grupė veikia per savo atstovus, kurie yra tarsi gyvoji jos vėliava, todėl tuos pačius interesus turintys piliečiai savąją grupę ir jos atstovus nesunkiai atpažįsta. Savo ruožtu tų atstovų karjera stipriai priklauso nuo interesų grupės šalininkų paramos, todėl jiems naudinga rūpintis juos remiančios visuomenės grupės interesais. Kadangi rinkimai vyksta ne kasdien, rinkėjai turi pakankamai laiko išsiaiškinti, kurią grupę kuris interesas vienija ir kas ją atstovauja valdžios institucijose. Jiems užtenka išsiaiškinti, kurios grupės ginami interesai yra artimiausi jų interesams, ir balsuoti už jos atstovus, todėl jiems nebereikia skaičiuoti, už kuriuos iš keleto šimtų kandidatų jam geriausia balsuoti. Šitaip naujosiose rinkiminės demokratijos teorijose rinkėjo kompetencijos klausimas pakeičiamas socialinės tapatybės klausimu.
Sunku spręsti, kiek tiksliai šis modelis atspindi Vakarų visuomenių politinę realybę. Tačiau mano supratimu, jis labiau tinka ne posovietinėms Rytų Europos, o klaninėms-gentinėms Azijos ar Afrikos arba klasinėms 19-20a.a. ribos Vakarų Europos visuomenėms. Šių visuomenių nariai nėra (nebuvo) pavieniai individai, laisvai tvarkantys savo asmeninį gyvenimą, bet stipriai priklauso (priklausė) nuo savo genties, klano ar socialinės klasės padėties socialinėje hierarchijoje. Todėl šių visuomenių nariai yra (buvo) visada pasiruošę stoti į kovą už savo grupės interesus ir visokeriopai remti jos atstovus.
Kiek bendra šios gerai organizuotos visuomenės šiandien turi su vienalyte mase, vadinama posovietine atomizuota visuomene, kurios politiniams-ekonominiams klanams priklauso vos 3% gyventojų? Jeigu šioje visuomenėje kas nors su kuo nors ir tapatinasi, tai nebent su TV serialų ir reklaminių klipų herojais ar popžvaigždėmis. Daugelis mūsų bendrapiliečių serialų veikėjus ir realybės šou dalyvius pažįsta geriau, nei savo draugus, gimines ar kaimynus, o sukurti reklamos ir realybės šou dalyvių tipažai tampa sektinais pavyzdžiais jaunimui. Todėl didelė dalis mūsų visuomenės narių nei aiškiai suvokia savo pačių interesus, nei tapatina save su kokia nors visuomenės grupe. Nereikia stebėtis, kad ir konkurenciniai rinkimai, ir apskritai politinis gyvenimas šiandien Lietuvoje vyksta pagal tuos pačius principus, kaip ir televizijos kanalų konkurencija dėl žiūrovų ar prekybos tinklų kovos dėl pirkėjų, o politikai šiame žaidime tėra aktoriai, pasamdyti užkulisinių režisierių surašytiems politinio spektaklio vaidmenims atlikti.
Serialai ir realybės šou televizijoms reikalingi dėl žiūrovų, o šie yra tik priemonė parduoti daugiau ir brangesnio reklamos laiko. Reklaminės kampanijos tėra prekių pardavėjų priemonė priversti pirkėjams pirkti kuo daugiau ir kuo brangesnių prekių. Konkurencinių atomizuotos visuomenės rinkimų logika iš esmės nesiskiria nuo biznio logikos. Tik ypatingai naivūs piliečiai gali tikėti, kad galutinis visų šių serialų, reklaminių bei politinių kampanijų tikslas - jų gerovė, o ne organizatorių pelnas. Todėl ir balsuoti rinkimuose geriausiu atveju yra tiek pat politiškai svarbu, kaip ir pasirinkti, kurį serialą žiūrėti ar kurioje parduotuvėje apsipirkti.
Politologijos vadovėliuose teigiama, jog politika yra ne privačių ar grupinių, o visos visuomenės gyvenimą liečiančių reikalų tvarkymas. Ji priklauso ne privačiajai, bet viešajai visuomenės gyvenimo sričiai. Reiškia, politikos procesas turėtų būti grindžiamas ne privačių ar grupinių interesų ir gėrio sampratų kova, bet visuomenės narių ir politikų siekiu susitarti, kas bus laikoma bendruoju gėriu, ir bendrais veiksmais šį susitarimą įgyvendinti.
Deja, tokia politika neįmanoma, jei visuomenės narių tarpusavio santykiuose pirmiausia vyrauja konkurencinės visų kovos prieš visus, o ne bendradarbiavimo nuostatos. Šios nuostatos neleidžia visuomenės nariams įsivaizduoti kitokio vienijimosi pagrindo, nei paklusnumas ar meilė tam pačiam lyderiui. Šių nuostatų gimdoma tarpusavio konkurencija paverčia niekais bet kokį mėginimą sukurti stiprius veiksmingus visuomenės narių susivienijimus, su kuriais galėtų tapatintis bent kiek platesni visuomenės sluoksniai. Šitaip konkurencinės nuostatos trukdo kurtis pilietinės visuomenės institucijoms, skatina visuomenės atomizaciją ir naikina tikros demokratinės politikos prielaidas.
Man atrodo, jog dabartinei mūsų visuomenės būsenai labiau tinka ne demokratinės ar pilietinės, bet rinkos visuomenės pavadinimas. Šioje visuomenės būsenoje rinkimai yra ne kas kita, kaip valdančiųjų verslo grupių tarpusavio kovos dėl valstybės pinigų įteisinimo būdas. Ta kova prasminga tėra tik politinio spektaklio užsakovams, jo režisieriams ir aktoriams. (Dar daugiau, šiems dalyviams rinkimai būtų prasmingi netgi tada, jeigu rinkimuose dalyvautų tik jie patys: tada valdžią gautų ta konkuruojanti grupė, kuri būtų gausesnė.)
Ir atvirkščiai, tiems rinkėjams, kurie nėra dėl valdžios besivaržančių klanų nariai, turėsiantys labai aiškios ir apčiuopiamos naudos iš savo klano laimėjimo, šitokioje visuomenėje dalyvauti rinkimuose (nesvarbu, kandidatais, rinkimų kampanijos padėjėjais ar rinkėjais) nėra didelės prasmės. Bet kuriuo atveju jų dalyvavimas vis tiek atves į valdžią tuos, kurie po to be gailesčio lups nuo jų devynis kailius.
Jeigu kada nors ateis toks laikas, kai visuotiniuose rinkimuose galėsime rinkti ne politinio spektaklio aktorius, bet tikrus visuomenės atstovus, tai bus įmanoma tik tada, kai niekas nebemigdys savęs viltimis, jog ateis gelbėtojas, sutramdysiantis oligarchinį slibiną ir įvesiantis tvarką, kad padalintų jo turtus visiems varguoliams. Kai rinkėjai aiškiai suvoks ne tik savo interesus, bet ir, nelaukdami valdžios malonių, ims drauge veikti visuomenės susivienijimuose, kad tuos interesus apgintų ir įgyvendintų. Kai visuomenėje įsivyraus ne konkurencijos, bet konsenso ir bendradarbiavimo siekis. Tik tada eiliniam rinkėjui taps iš tikrųjų prasminga dalyvauti rinkimuose.
O kol taip nėra, šiandien vienintelis tikrai pilietiškas sprendimas - nedalyvauti spektaklyje. Arba balsuoti už Chuck'ą Norris'ą.
Rėdas Peškaitis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)