Rėdas Peškaitis
Supuvusių pamatų gynybai - revoliucijos „baubas“
– Vartotojai nenori ko nors patys ilgai ir kruopščiai konstruoti, jie visko nori iš karto dabar. Bet jiems niekas neaiškina, kad reikia patiems statyti, o ne griauti, ir kaip tai daryti. Kuo tada Radžvilo kalbos skiriasi nuo Pakso ar Uspaskicho kalbų?
– Straipsnis tikrai kurstantis, ir nenuostabu, jei sukurstys kažką – ypač nebrandžią visuomenės dalį.
Iš atsiliepimų apie V.Radžvilo straipsnį „Išeitis iš politinių kapinių – pilietinė partija“
Raktai nuo demokratijos
Prielaida, kad protestuojantieji gatvėse būtinai yra nebrandūs ar netgi asocialūs elementai, šiandien priimama beveik kaip neginčytina tiesa. Viešumoje ši nuomonė įtvirtinta daugiausiai tokių veikėjų, kaip amžinas disidentas A.Terleckas ir „ubagų karalius“ V.Šustauskas, pastangomis. Tačiau negalima paneigti ir oligarchų kontroliuojamos žiniasklaidos bei „tradiciškai“ valdžią besidalijančių partijų nuopelnų.
Bet jeigu minėta prielaida teisinga, ji nenoromis perša išvadą, kad ir šimtatūkstantiniai Sąjūdžio mitingų dalyviai bei Televizijos bokšto gynėjai buvo „nebrandūs“ žmonės, mat „brandieji“ tuo metu sėdėjo įtakinguose postuose, prie širdies nešiojo kompartijos nario bilietą ir bandė nomenklatūrinei sistemai suteikti žmogiškąjį veidą.
Ir Lietuvos nepriklausomybė atgauta tik todėl, kad „brandieji“ sugebėjo tinkamu momentu pasinaudoti „nebrandžiaisiais“, nebenorėdami mokėti duoklių nusilpusiam šeimininkui Maskvoje.
O juk, jeigu vis dėlto pritartume tokiam mūsų Atgimimo aiškinimui, tai reikštų, kad dėl dabartinio šuniško žmonių gyvenimo kalti kaip tik „brandieji“: tai jie, skubėdami pasinaudoti palankia situacija, nepasivargino žmonėms paaiškinti, kad „reikės patiems statyti, o ne griauti, ir kaip tai daryti“.
Priešingai, „brandieji“ nuolat kartojo: „Vykdykite mūsų nurodymus ir laukite, kol mes įteiksime jums raktus nuo teisingos ir demokratiškos sistemos“.
Nuo valstybės perstatymo pradžios prabėgo jau 17 metų, kelis kartus skelbtos artėjančios pabaigtuvės, o statybų galo vis dar nematyti. Tačiau, kaip nebūtų keista, ir nebaigtame valstybės rūme dauguma statybininkų viršininkų sugebėjo įsirengti šiltas „tradicines“ vietas ir jau šiandien naudojasi visais nepriklausomos Lietuvos patogumais.
Tuo tarpu paprastam piliečiui niekas valstybės rūmo statybose dalyvauti neleido ir neleidžia, jau nekalbant apie įkurtuves.
Pamenu, kaip prieš R.Pakso išrinkimą „brandieji“ tradicinių partijų politikai aiškino, jog visos būtiniausios reformos atliktos, ekonomika pastatyta ant tinkamų bėgių, todėl viskas savaime turi eiti tik geryn.
Ir žmonės nusprendė, kad laikas atsileisti dar G.Vagnoriaus laikais „suveržtus diržus“, nes pagaliau „nusipelnėme gyventi geriau“(A.Paulausko lozungas), ir „duoti pavaldyti kitiems“ (vieno pažįstamo R.Pakso rinkėjo argumentas).
Žmonėms tiesiog nusibodo laukti pažadėtosios gerovės, o čia dar tradicinės partijos pačios davė signalą, kad laukti ir nebereikia. Praėjus 14 metų juodo arimo po 16 valandų per parą, kad ekonomika nustotų smukti, o po to ir pradėtų kilti, piliečiai nusprendė, kad dabar atėjo jų eilė lobti.
Deja, pasiremiant įvairiomis grėsmėmis, randama vis naujų argumentų tolesnei „suveržtų diržų“ politikai ir politinių–ekonominių–intelektualinių klanų (vadinamojo elito) dominavimui pateisinti. Raginama „palaipsniui statyti ir tobulinti sistemą, o ne ją griauti“, tarsi normalią demokratinę sistemą galima sukurti perstačius ir kosmetiškai papudravus sovietinės sistemos pastatą.
Pabandžius suabejoti, ar įmanoma ant supuvusių pamatų pastatyti naują rūmą, tuoj puolama gąsdinti visuomenę „revoliucijomis, po kurių visada būna tik blogiau“. Revoliucija – tai valstybininkų mėgstamas baubas iš to paties siaubo serialo.
Taigi pasirodė, kad tai, kas statoma, reikalinga tikrai ne eilinio piliečio gerovei.
Šalies piliečiai – tik „apsiriję vartotojai“?
Tačiau piliečiai vis mažiau tiki elito argumentais. Jų kantrybė pamažu senka, o nomenklatūrinė–oligarchinė sistema vis labiau virsta nuolatiniu vis didėjančio nepasitenkinimo šaltiniu. Atsivėrus sienoms, didelė dalis piliečių iš tiesų elgiasi kaip vartotojai – keliauja ten, kur jiems niekas netrukdo patiems pasistatyti namą, pasisodinti medį ir užsiauginti vaikų.
Išvykstant aktyvesniems ir intelektualesniems piliečiams, vis labiau mąžta ir sistemą ginančių intelektualų įtaka visuomenei. Tai pajutę verslo magnatai šiandien iš intelektualų jau ima reikalauti nebe neutralumo savo atžvilgiu, bet atodirbio už išlaikymą.
Darosi net graudu, stebint, kaip dar visai neseniai buvę nepriklausomi, intelektualai šiandien vienas po kito stoja tarnauti oligarchams, retkarčiais pamurmėdami dėl per menkos rodomos pagarbos. Nuo to visuomenės pasitikėjimas elitariniais intelektualais tik dar labiau menksta.
Todėl neretas tarp jų požiūris į piliečius kaip į apsirijusius vartotojus, kurie „visko nori čia ir dabar“, yra tiesiog įžeidžiamas. Jis aiškiai parodo, kaip arogantiškai ir paniekinamai tam tikruose intelektualų sluoksniuose žiūrima į mažiau už juos išsilavinusius ir ant mažiau prestižinio socialinės hierarchijos laiptelio atsidūrusius bendrapiliečius.
Remiantis tokiu požiūriu, laikoma, kad didžioji dalis visuomenės yra tiesiog nepakankamai intelektualiai ir emociškai visavertė, jog galėtų savarankiškai priimti sprendimus. Todėl ji turėtų su dėkingumu priimti intelektualinio ir politinio elito vadovavimą, globą ir kontrolę.
Ir nors piliečių teises oficialiai garantuoja Konstitucija, iš tikrųjų jie neturi jokios galios išsireikalauti jas gerbti be elito patarimų ir nurodymų. Šitoks požiūris, viešai, be abejo, neskelbiamas, tačiau būdingas ne vienam intelektualinio elito atstovui, yra puikus ideologinis nomenklatūrinės–oligarchinės sistemos egzistavimo pateisinimas.
Taigi elitas nepasitiki piliečiais, o piliečiai šiandien vis labiau nepasitiki elitu.
Revoliucija – pokyčių slopinimo pasekmė
Iš tiesų revoliucijos – tai gelminių poslinkių paprastų žmonių mąstyme ir savimonėje, kuriuos bando ignoruoti ir slopinti senoji politinė sistema, prasiveržimas į viešumą.
Sistemose, kuriose mąstymo pokyčiai greitai atsispindi parlamento sudėtyje ir valstybės politikoje, revoliucijų nebūna. Ir atvirkščiai, politines sistemas, nereaguojančias į tokius pokyčius, periodiškai krečia neramumai, kaip, pvz., Prancūziją.
Aišku, revoliucinių sukrėtimų pasekmes numatyti nėra lengva. Istorijoje galima rasti nemažai pavyzdžių, kai revoliucijos tapdavo sustabarėjusios sistemos atnaujinimo ženklu, tačiau kitais atvejais jos žymėdavo visišką sistemos žlugimą.
Prasidėjus revoliucijai labai sunku prognozuoti, ar ji reiškia atsinaujinimą, ar griūtį, nes niekada nėra aišku, kurios tendencijos – susipriešinimo ir konkurencijos ar bendradarbiavimo ir solidarumo – paims viršų visuomenėje.
Todėl galima suprasti baimę piliečių, manančių, kad revoliucijos yra ne visuomenėje vykstančių pokyčių ignoravimo ir slopinimo pasekmė, o jos priežastis.
Tačiau tikėjimas, kad revoliucijas sukelia keli kurstytojai, o ne valdžios politika, tėra kitas įsitikinimo eilinio piliečio bukumu ir propagandos bei viešųjų ryšių visagalybe pavidalas. Atseit, jeigu bukos masės ir gali išsprūsti iš valdžios vykdomos propagandos poveikio, tai tik todėl, kad juos paveikė priešiška propaganda.
Taigi, revoliucija visada yra konfliktas tarp visuomenės elito, bet kokia kaina bandančio išsilaikyti visuomenės viršūnėje ir išvengti savo pažadų vykdymo, ir didžiosios visuomenės dalies, atsisakančios toliau laukti seniai pažadėtų permainų.
Nekontroliuojami baubai
Pastaruoju metu vienas po kito pasirodę bent keli „elitinių“ autorių straipsniai prieš pasiskelbusią „Naująją kairę“ yra akivaizdus elito baimės, kad piliečių protus ims veikti nuo elito nepriklausoma intelektualų grupė, įrodymas.
Juokingiausia, kad šitaip įvairiaspalviam intelektualų būreliui, iki šiol žinomam daugiausia siaurame filosofų būryje ir kartais parašančiam vieną kitą straipsnį ar manifestą į interneto portalus, buvo padaryta puiki nemokama reklama visuomenėje.
Manau, jog šis atvejis tiesiog puikiai iliustruoja, kokiu būdu sustabarėjęs režimas, ieškodamas priemonių piliečiams įbauginti ir priversti juos stoti į savo pusę, ima pats kurti baubus, kurie vėliau neišvengiamai išsprūsta iš jo kontrolės.
Šitaip kadaise nuosavam elektoratui sudrausminti tradicinės partijos panaudojo A.Paulauską, R.Paksą, vėliau V.Uspaskichą. Jų įtaka ir pavojus, populizmo keliamas demokratijai, buvo paversti pretekstais „valstybės gelbėjimo“ akcijoms, šitaip siekiant suskaldyti priešininko rinkėjus ir padidinti nuosavą laimėjimą rinkimuose.
Todėl R.Paksas ir V.Uspaskichas yra „tradicinių“ partijų politikos rezultatas. Dėl piliečių nepasitenkinimo bei „netradicinių“ partijų populiarumo augimo jos turi kaltinti tik save, o ne sistemos kritikus.
Tai, kad „elitui“ pavyko kai kurių populistų laikinai nusikratyti, nieko nekeičia, nes problemos nepašalintos ir piliečių nepasitenkinimo priežastys niekur neišnyko. Jas mato ne tik politikos filosofai ir sistemos kritikai, bet ir „netradicinių“ partijų rinkimų konsultantai.
Stebint valstybininkų bandymus kovoti su nuosavos politikos pasekmėmis, vis labiau ryškėja pavojus, kad, valdančiųjų partijų politikai iš esmės nepasikeitus, 2008 metų rinkimuose tradicinės partijos pagaliau gali būti išstumtos į paraštę marginalinių partijų, jų pačių sukurtų rinkėjams mulkinti.
Todėl, kalbant apie intelektualų vaidmenį mūsų visuomenėje, klausimas turėtų būti toks: ar mūsų „brandūs“ intelektualai ir toliau dėl sistemos bėdų sovietiniu papročiu kaltins „nebrandžius“ jos kritikus, ar pagaliau imsis ieškoti tikrųjų politinės sistemos krizės priežasčių?
2007 m. birželio 7 d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą