2011-09-04

Turtingi tie, kas moka parduoti koučingą?

Šiandien pažįstama, su kuria esame daug kalbėjęsi apie bendruomenes ir bendruomeniškumą, atsiuntė nuorodą į Aivaro Pranausko straipsnį „Turtingi tie, kurie moka organizuoti“. Jame autorius - koučeris, Asociacijos „Intelektinio Kapitalo Ugdymas“ mokymų vadovas, savo paskaitose akcentuojantis teisingų įsitikinimų, organizacinių pastangų ir rezultatų (materialinės gerovės), tarpusavio ryšį - sako:

„Šiandien apie vieną pagrindinių pinigų uždirbimo taisyklių: turtingi yra tie, kurie moka gerai organizuoti. Jei jums atrodo didelė fantastika sukurti verslą, generuojantį 1 milijono litų per metus apyvartą, pasiūlysiu kitą idėją, kuri tikrai neatrodys tokia tolima ir fantastiška. Suburkite bendruomenę, kurios nariai perka ir parduoda savo paslaugas vieni kitiems.

Užtenka, kad bendruomenę sudarytų 20 šeimų. Tarkime, jog vidutinės šeimos metinės išlaidos yra apie 50 000 lt. Vadinasi 20 šeimų išleidžia apie 1 milijoną per metus. 20 šeimų susivienijusios ir pirkdamos paslaugas vienos iš kitų gali sukurti mini ekonominę sistemą, išmokti daugybės dalykų bei perkant kitur gauti daug nuolaidų. Viskas ko reikia – efektyvi komunikacija. Šiandien kaip niekada pilna tam skirtų įrankių, galite naudoti socialinius tinklus, forumus, projektų valdymo sistemas ir t.t.

Taigi, suburiame 20 šeimų ir turime 1 milijono litų per metus apyvartą. Tikslas – pasistengti, kad kuo daugiau pinigų liktų bendruomenėje.“


Autorius teigia, jog viskas yra labai paprasta: tiesiog reikia save tinkamai motyvuoti, po to šiek tiek pasiorganizuoti, ir milijono apyvarta 20 šeimų (apie 60 žmonių) grupelei garantuota. Išeina, jog tinkamos motyvacijos ir organizavimosi įgūdžių trūkumas turėtų būti vienintelis trukdis puikios idėjos realizacijai. Koks sutapimas: paguglinę sužinome, kad straipsnio autorius kaip tik ir verčiasi, mokydamas kitus, kaip tinkamai motyvuotis ir organizuotis.

Tačiau gal yra ir kitų kliūčių, galinčių pakišti koją šiam nuostabiam sumanymui?

Analizuojant straipsnio idėją, svarbu teisingai suprasti, ką autorius vadina bendruomene. Jeigu kalbame apie milijoninę apyvartą, reiškia, paslaugos straipsnyje aprašomos „bendruomenės“ nariams teikiamos tik už pinigus. O jeigu naudojami pinigai, turi būti mokami visi mokesčiai valstybei. Atrodo, jog išskyrus dydį, tokia „bendruomenė“ niekuo neskiria nuo rinkos. Todėl šičia siūlymas pasistengti, kad kuo daugiau pinigų liktų bendruomenėje, iš tikrųjų reiškia siekį suskaidyti rinką segmentais.

Ar reikia įrodinėti, kad tokios mikrorinkos paprasčiausiai negalėtų išsilaikyti, nes šiais visuotinio mobilumo laikais jų dalyviai galėtų gauti pigesnių paslaugų išorėje, o paslaugos jų viduje būtų pernelyg brangios? Kaip pastebėjo vienas straipsnio komentatorių, „gautume standartinės ekonomikos modelį, tik su mikroekonomikos minusais“.

Ar tai reiškia, kad straipsnio idėjoje nėra jokio racionalaus grūdo? Tikrai ne. Jeigu būtų sukurta tikra bendruomenė ir jos nariai imtų teikti tarpusavio paslaugas „natūriniais“ mainais, nenaudojant pinigų (pvz., talkomis), nebūtų kaip ir skaičiuoti ir mokesčius valstybei. Valstybės biudžetas netektų įplaukų, užtat bendruomenės nariai paslaugas vieni kitiems galėtų teikti mažesnėmis sąnaudomis arba tomis pačiomis sąnaudomis, bet daugiau arba kokybiškesnes.

Dalyvaudami tokioje bendruomenėje, žmogus galėtų jaustis turtingesnis, nei būdamas „laisvos“ rinkos dalyviu, nes jam nereikėtų dalies savo pajamų ar darbo nuolat aukoti valstybei mokesčių pavidalu, todėl jis galėtų arba naudotis daugiau ir daugiau paslaugų, arba mažiau už jas dirbti. Be to jo gerovė mažiau priklausytų nuo pasaulinės ekonomikos ar valstybės finansų padėties, nes žymi jos dalį lemtų tik bendruomenės narių tarpusavio santykiai, bet ne situacija plačiojoje rinkoje, o tai šiais globalių krizių laikais labai svarbu. Taigi, bendruomenės kūrimas tam tikromis sąlygomis galėtų būti ekonomiškai naudingas.

Aišku, jog tokie tiesioginiai mainai galėtų vykti tik tarp glaudžiai susijusių, gerai pažįstamų, todėl galinčių pasitikėti vieni kitais žmonių. Jiems plintant valstybės biudžetas patirtų nuostolių, o tai keltų problemų valdininkijos padėčiai ir gerovei. Tai galėtų paaiškinti, kodėl šiandien mūsų valstybė deda tiek mažai pastangų, kad stiprėtų bendruomenės ir mažėtų nepasitikėjimas tarp žmonių: kuo mažiau paslaugų žmonės vieni kitiems teikia tiesioginiais mainais, tuo didesnė jų tarpusavio paslaugų dalis turi piniginę išraišką, tuo daugiau mokesčių surenkama į valstybės biudžetą. Konfliktas tarp žmonių gerovės ir valstybės intereso, tarp bendruomeniškumo ir pilietiškumo čia akivaizdus. Tačiau argi nuo Adamo Smitho „Tautų turto“ laikų nėra žinoma, kad tautų galia ir turtas iš tiesų priklauso ne nuo valstybės, bet nuo jos piliečių galios ir gerovės?

Manau, jog autoriaus sumanymas pradiniu pavidalu - tokiu, kokiu pateikiamas straipsnyje, - yra negyvybingas. Kažkas panašaus galėtų būti įgyvendinta tik tuo atveju, jeigu jo dalyviai tarpusavio paslaugas teiktų nemokamai.

Tad kokia prasmė skelbti straipsnius, kuriuose siūlomos nerealizuojamos idėjos? Man rodos, čia svarbus straipsnio autoriaus amatas. Iš geros, suprantamos ir įgyvendinamos idėjos uždirbti sunku, nes žmonės ją gali įgyvendinti ir be pašalinių asmenų pagalbos. Tuo tarpu į jas panašios, tačiau trūkumų turinčios idėjos yra visai kas kita, nes panašumas į gerą sumanymą vilioja žmones, o iš pirmo žvilgsnio nepastebimos klaidos neleidžia patiems jų realizuoti. Belieka juos įtikinti, kad jų idėja gera, betrūksta tik organizacinių įgūdžių ir lyg tarp kitko pasiūlyti savo paslaugas... :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą