Pastaruoju metu bandymus paaiškinti, kas vyksta mūsų visuomenėje, politologų komentarus ir teorijas (taip pat ir ne vieną ankstenį viešą savo paties pasisakymą) ėmiau vertinti pagal vieną kriterijų: ar teikiamas paaiškinimas padeda sukurti kokį nors pozityvių, kuriamųjų veiksmų planą, ar ne. Šiame kontekste visokie politologiniai paverkšlenimai - tai paprasčiausios eterio šiukšlės (spam'as): na kas iš to, jeigu šimtąjį kartą bus pakartota, kad šalis yra pralošta, išgrobstyta, oligarchinė? Ar ji nuo to taps kitokia? Ar kas nors pasikeis į gera, jeigu toks požiūris taps savas absoliučiai daugumai piliečių?
Paimkime, pavyzdžiui, Vytauto Radžvilo straipsnį „
Demokratija pavojuje“. Jis neatrodo vaisingas šiuo požiūriu, nes eiliniam skaitytojui, kuriam ir yra skirtas, visiškai nepadeda susidaryti pozityvių veiksmų programos. Blogos padėties konstatavimas neskatina pilietiškumo, jis skatina tiktai bejėgišką pyktį ir norą kenkti tiems, kurie laikomi labiausiai besipelnančiais iš šio režimo egzistavimo.
Blogai čia yra ne pačios apokalipsės prognozės. Padėtis tikriausiai gali tapti netgi blogesnė, nei ją piešia Radžvilas. Nedaug kas šiandien turi vilčių, kad „viskas susitvarkys savaime“. Viltys, kylančios ne iš tvirtų įsitikinimų ir jais grindžiamos meilės artimui, tik užmigdo ir pajungia žmogaus valią, ir jis vietoj to, kad ieškotų išeities pats (o tam reikia mokytis!), atiduoda savo balsą didžiausią naudą žadantiems politikams.
Piešiamos apokalipsės blogos ne savo baisumu ar artumu, o tuo, kad taip pavaizduota padėtis atrodo be išeities. Parodžius apokalipsę esamos raidos tendencijų pabaigoje, nepateikiama jokių užuominų nei apie įmanomas permainas, nei apie kelius, kuriais jų reikėtų siekti. Tad visi tie verkšlenimai ir apokaliptiniai vaizdeliai, kurių pilna mūsų žiniasklaida, niekaip negali virsti teisingos visuomenės vizija. Mėgaujamasi skaitytoją apimančiu siaubu, tačiau sprendimų neieškoma.
Apokalipsė gali būti neišvengiama, bet ja gąsdinti prasminga tik tada, kai siekiama, kad jos išsigandę žmonės imtų elgtis tam tikru būdu, kuris gali išgelbėti nuo pražūties jeigu ne visą žmonių bendriją, tai bent juos pačius. Asmeninės išeities galima ieškoti netgi tada, jeigu bendros įvykių eigos neįmanoma pakeisti. Ir visiškai beprasmiška gąsdinti, jeigu nenurodomas joks gelbėjimosi kelias.
Tačiau profesionalūs kritikai nesiūlo net gelbėti savo kailį. Nors iš dažno jų pasisakymo susidaro įspūdis, jog būdą išsigelbėti jie žino, tačiau nelinkę juo dalintis su tamsuomene. Matyt, jeigu toks išsigelbėjimas ir įmanomas, tai, jų manymu, eiliniai piliečiai vis tiek nepajėgūs jo suvokti. Todėl masės tiesiog turi susitaikyti su savo ribotumu ir pasitikėti įžvalgiaisiais, turinčiais Dievo dovaną įžvelgti tikrąsias tendencijas ir virsmus, vykstančius masių pasąmonėje, bei nuvesti jas į šviesų rytojų.
Jie nori mus gelbėti, užrišdami mums akis. Jie man primena mūsų politikus, sakančius: „Išrinkote mus, dabar mes iki kitų rinkimų su jumis darysime, ką norim. O jūs nedrįskite klausinėti, nes tai - ne jūsų reikalas.“
Iš tikrųjų ir nėra didelio skirtumo tarp tų, kurie gąsdina apokalipsėmis, ir tų, kurie įsitikėjo savo privilegijomis mus globoti ir vesti į šviesų rytojų, tarsi žemesnio išsivystymo būtybes. Privilegijomis, kurias jiems neva suteikia jų aukštesni prigimtiniai sugebėjimai ar laimėtas elito tarpe statusas.
P.S. O pasaulio pabaigos nėra su kuo palyginti, todėl tikriausiai ją atpažinsime tik tada, kai ji jau bus įvykus.
