2014-03-12

Lietuva - lietuviams? Na na...

Komentarų nėra:
Paskaičius V.Radžvilą straipsnyje „Meilė visai žmonijai – pozicija, išlaisvinanti nuo bet kokios atsakomybės“, šis šūkis atrodo ne toks ir pavojingas. Tik vat proto kertelėje virpčioja klaustukas: o lenkiškai kalbantis ir įstatymus gerbiantis Lietuvos pilietis - kas jis Radžvilui: lietuvis ar koks svetimšalis? Ar iš tikrųjų etninis kalbinis nacionalizmas yra vienintelė alternatyva kosmopolitiniam eurobiurokratų projektui?

Aš suprantu, kad visuotinio švietimo epochoje, kai gyvenimo kokybė ėmė vis labiau priklausyti nuo išsilavinimo, negalėjimas gauti išsilavinimo gimtąja kalba buvo suvokiamas kaip baisi neteisybė ir pažeminimas. Pridėkime dar politinės valdžios savivalę, ir taps savaime suprantama, kas vyko Centrinėje ir Rytų Europoje, kai prasidėjo „tautų pavasaris“. Antrarūšiškumas dėl kalbos ar priklausymo tam tikram etnosui iš tiesų buvo stiprus stimulas, vedęs prie naujų tautų susikūrimo Europoje po 1-ojo pasaulinio karo.

Tačiau tai, kas skatina tautų kūrimąsi, vėliau gali tapti trukdžiu jų raidai. Etnosas tampa nacija, kai sukuriama valstybė, tačiau tvirtos valstybės pagrindas yra nebe etnosas, bet piliečių bendruomenė. Santykis tarp etnoso ir jo nario yra kultūrinis, o piliečio ir valstybės - teisinis ir politinis. Todėl pilietis ir etnoso narys nėra tas pats: visada yra piliečių, kurie nepriklauso valstybę įkūrusiam etnosui (jeigu valstybė buvo kuriama etniniu pagrindu), ir yra etnoso narių, kurie nepriklauso piliečių bendruomenei ir net negyvena valstybės teritorijoje.

Bandymas sutapatinti etnosą su piliečių bendruomene reiškia realų pavojų, kad bus prarasta etnoso dalis, susijusi teisiniais santykiais su kitomis valstybėmis, o piliečiai, nepriklausantys tam etnosui, pasijus antrarūšiais. Taip etninės valstybės politika suteikia stimulą ir pateisinimą separatistinėms etninių mažumų tendencijoms ir kaimyninių valstybių, kuriose tie etnosai vyrauja, kišimuisi į tokią politiką vykdančios valstybės vidaus reikalus. Etnosų radimosi istorija ima kartotis. Jeigu neveiktų kiti faktoriai, ji galėtų kartotis, kol valstybės susitrauktų iki kaimo ar net keleto namų dydžio.

Tikrovėje galbūt tai galėtų vykti Amazonės ar Naujosios Gvinėjos džiunglėse, tačiau Europoje iki to prieiti nieks neleis. Vidinis etninių valstybių silpnumas yra naudingas stiprioms „pilietiškai-polietninėms“ valstybėms, kurios sugebėdamos užsitikrinti savo etninių mažumų lojalumą, tuo pačiu metu gali spekuliuoti kaimyninių valstybių etninių mažumų nuoskaudomis ir sentimentais bei vaizduoti jų gynėjus. Atrodo, jog sugebėjimas suderinti kelias pilietines ir etnines tapatybes (kartais išgalvotas ir neturinčias jokio istorinio pagrindo) yra didžiųjų sėkmingų nacijų bruožas. Antai, Prancūzija sėkmingai remiasi piliečių didžiavimusi revoliucija, o prireikus spekuliuoja gališkąja, romėniškąja ir frankiškąja kilme. Vokiečiai remiasi vokiška tvarka grindžiamu pilietškumu ir germaniškuoju bei prūsiškuoju etniškumu (kam to neužteko, tas susitapatino dar ir su arijais), britai - britų (keltų), anglų, saksų (germanų) ir normanų (germano-prancuzų), rusai - imperiniu, slavų, variagų (germanų) bei Bizantijos (Romos) paveldu. Prisiminkime ir sarmatiškąjį mitą - arijų mito modifikaciją, papildančią slaviškąją rusų ir lenkų tapatybę.

Jei tokiai „pilietiškai-etninei“ valstybei iškyla grėsmė, kad kuo nors nepatenkinta kompaktiškai gyvenanti autochtonų grupė ims save laikyti atskiru etnosu, ji gali ją atremti visu rinkiniu politinių ir kultūrinių mitų, „įrodančių“, kad ta grupė yra neatsiejama pilietinės bendruomenės dalis, turinti tokias pačias teises, kaip ir visos kitos grupės, ir kad visos neteisybės, kurias ji yra patyrusi, kyla visai ne dėl apgalvotos valstybės ar vyraujančio etnoso politkos, bet dėl pavienių valdininkų klaidų ar nepalankių aplinkybių. Jei tinkamų pilietinių ir etninių mitų vis tik parinkti nepavyksta, kaip Prancūzijos arabų ar čigonų imigrantų iš Rumunijos atveju, tas maištaujančias grupes, išprovokavus jas neapgavotiems veiksmams, galima panaudoti kitoms visuomenės grupėms išgąsdinti ir sutelkti. (Aš čia neminiu kitų priemonių, kurių gali imtis valdžia, kad nepatenkintų grupių nepasitenkinimas dėl nelygybės būtų nuslopintas.)

Aišku, jog vienos nuogos etninės tapatybės nepakanka, kad būtų užtikrintas visų valstybės piliečių lojalumas. Be to, etninė savimonė yra pernelyg lengvai kintantis dalykas. Yra žinių, kad dar 19a. Karšuvos (kadaise apėmusios kone visą dabartinę Žemaitiją) gyventojai grynaisiais žemaičiais vadino vidurio Lietuvos žemumos gyventojus (Karšuvos riba ėjo per Raseinių, Kelmės, Radviliškio bei Šiaulių rajonus, žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Karšuva), o Žemaitijai priklausė Kaunas, Veliuona, Upytė ir Žeimiai (lt.wikipedia.org/wiki/Žemaitija) - šiandieninės vadinamosios „Vakarų Aukštaitijos“ žemumos. Taigi, vos per mažiau nei 100 metų, etiketės buvo pakeistos, ir karšuviai paversti žemaičiais, o žemaičiai - vakarų aukštaičiais. Kitas pavyzdys: vos per šimtą su viršum metų Rusijos imperijos okupacijos LDK lietuviai-litvinai buvo visiškai suskaldyti ir galiausiai virto lietuviais, baltarusiais ir „Lietuvos vidurio“ lenkais. Aš jau nekalbu apie kalbą, kaip tautinės vienybės pagrindą: kai kurios Europos tautos kalbą yra keitusios po kelis kartus (pvz., škotai), tačiau jiems tai nesutrukdė suvokti save kaip atskirą tautą. Kalba - toks silpnas tapatybės pagrindas, jog jo griebiamasi tada, kai niekas kitas jau nebevienija (Rusijos politika „rusakalbių“ atžvilgiu).

Ką tai rodo? O gi tai, jog užsisklendimas etninio bantustano rėmuose, puoselėjant vien tik kalba grindžiamą etninę tapatybę, nepajėgia užtikrinti šalies vienybės, todėl paverčia ją lengvu kaimyninių grobikų taikiniu. Ką tokia valstybė gali pasiūlyti savo piliečiui, priklausančiam tautinei mažumai, jeigu jis joje jaučiasi antrarūšis (kalbos nemokėjimas ir vyraujančiam etnosui priklausančių valdininkų savivalė veikia ypač skausmingai), o šalia didesnėje, ekonomiškai patrauklesnėje ir kariškai galingesnėje valstybėje jis priklausytų vyraujančiam etnosui?

Tad spekuliacijos etniniu tapatumu labiausiai naudingas didelėms tautoms, kurios šalia jo gali nesunkiai pasiūlyti ir kitų naudingų dalykų. Tuo tarpu mažos šalys, tokios kaip Lietuva, turėtų visas būdais siekti, kad etninė tapatybė jokiais būdais nepersvertų pilietinės. Lietuvių tautos išlikimo labui mes turėtume padaryti viską, kad kiekvienas Lietuvos pilietis pirmiausia jaustųsi piliečiu, o tik po to lietuviu, lenku ar rusu. To reikalauja mūsų nacionalinis interesas.