[N]ereiktų naiviai tikėtis, kad atsiras kažkas besistengiantis spręsti problemas iš esmės, o ne taip, kaip reikia. Nes idealistai juk būna pavieniai, tarpusavyje jie paprastai nesutaria dėl savo idealizmo, o visuomenė jų nemėgtų dėl per aukštai iškeltos kartelės.
Sokratas teigė, kad žinojimas yra dorybė. Jis manė, kad žmonės elgiasi nedorai todėl, kad nežino, jog dorai elgtis yra naudinga. Užtektų žmogui pažinti tikrąją daiktų tvarką, ir jo elgesys būtinai taptų doras.
Platonas manė įžvelgiąs tikrąją valstybės idėją. Valstybė tik tada yra stabili ir gyvybinga, kai jos santvarka atitinka idealios valstybės santvarką. Artimas idealioms valstybes valdo filosofai-karaliai, kadangi tikrąją daiktų tvarką gali įžvelgti tik filosofai.
Valstybėms konkuruojant tarpusavyje, turėtų vykti kažkas panašaus į natūralią valstybių atranką, mat valstybės, nutolusios nuo valstybės idėjos, išnyksta, nukonkuruotos gyvybingesnių kaimynių. Todėl tikrasis filosofo-politiko uždavinys - ginti šią natūralią tvarką ir priešintis neprotingiems bendrapiliečių bandymams įvesti patvarkymus, nesuderinamus su idealios valstybės santvarka.
Toks požiūris yra visiškai priešingas toms utopistinėms nuostatoms, kurios šiandien įprasta vadinti idealistinėmis. Platono tipo idealistas suvokia, kad ribotas žmogaus protas nepajėgus visiškai aiškiai suvokti valstybės idėją, todėl negali sukurti galutinio idealios valstybės modelio. Geriausia, ką čia galima pasiekti - tai apibrėžti keletą kertinių savybių, kurias turi gyvybingos valstybės.
(Kuo valstybės santvarka geriau atitinka valstybės idėją, tuo ji gyvybingesnė. Deja, kuris konkretus valstybės modelis geriausias, dėl žmogaus proto ribotumo pasakyti iš anksto neįmanoma. Reiškia, nors proto įžvalgos yra svarbios, jų teisingumą patvirtinti arba paneigti gali tik realių valstybių raidos stebėjimai ir tų stebėjimų apibendrinimai. Ar tik ne čia Platono mokinys nejučiomis pradeda virsti aristotelininku?)
Utopistas pradeda nuo kito galo. Pirmiausia jie pasirenka savybes, kurias norėtų matyti jam priimtinoje visuomenėje, po to bando įsivaizduoti, kaip jos galėtų derėti tarpusavyje. Galiausiai jis bando apmąstyti, ką ir kokia tvarka reikėtų pakeisti esamoje visuomenėje, kad galutinis tų pokyčių rezultatas būtų jo pageidavimus atitinkanti visuomenė.
Atskiras utopizmo atvejis - „mokslinis“ utopizmas. Panašiai, kaip Platonas, šie utopistai mano, kad visuomenės raidą lemia tam tikri dėsniai. Tačiau skirtingai nuo Platono, jie tariasi galį tiksliai nuspėti galutinį raidos tašką, link kurio juda visos visuomenės. Pasirendami proto įžvalgomis ir samprotavimais, jie imasi konstruoti galutinį valstybės modelį ir rikiuoti tarpinius jos raidos etapus - panašiai, kaip konstruktorius įsivaizduoja mašiną ir jos gamybos procesą.
Deja, kuo tikslesnis mašinos projektas kuriamas, tuo daugiau skirtingų techninių sprendimų atsiranda konstruktorių galvose. Štai kodėl utopistams taip sunku sutarti tarpusavyje.
Manau, kad idealizmas turėtų būti skiriamas nuo utopizmo. Nors kai kam gali pasirodyti kitaip, tačiau intelektualai, kalbantys apie pražūtingas mūsų visuomenės ar net visos Europinės civilizacijos raidos tendencijas, nėra utopistai. Kaip nėra utopistas Platono sekėjas, sakydamas, kad visos kvailių ir savanaudžių valdomos valstybės anksčiau ar vėliau žlunga, neišlaikiusios konkurencijos su protingesnėmis, geriau organizuotomis, labiau sutelktomis ir disciplinuotomis kaimynėmis.
Idealistai negali tikėtis, kad bus sukurta jų pageidaujama visuomenė, jie paprasčiausiai siekia, kad būtų išvengta blogiausio raidos varianto. Jie mano, kad kovodamas dėl valdžios intelektualas negali išsaugoti proto nešališkumo ir aiškumo, todėl jie nelabai veržiasi vadovauti visuomenei ir nelabai rūpinasi savo įvaizdžiu.
Mat jei visuomenė gyvybinga, ji išsirinks tokią valdžią, kuri ir taip klausys intelektualų. O jeigu valdžia intelektualų neklausys, tai bus aiškus ženklas, kad visuomenė negyvybinga, nes negali būti gyvybingas kūnas, kuris neklauso smegenų signalų. Tokiai visuomenei reikia ne idealistų, o gero bizūno, nes kvailius priversti elgtis protingai galima tiktai prievarta.
Prašau nesusidaryti klaidingo įspūdžio, kad man priimtina tokia minčių eiga ir kad aš taip įsivaizduoju intelektualų vaidmenį visuomenėje. Nemanau, kad visuomenė gali būti sėkmingai pertvarkyta pagal vieningą iš anksto gudriai sumąstytą planą arba kad istorijos raida ją veda link kažkokio idealaus ir absoliučiai teisingo modelio. Skirtingomis aplinkybėmis visuomenėms pranašumą teikia skirtingos savybės, o kiekvienos visuomenės istorinis kelias pakankamai unikalus, kad jos narių įgytos patirties negalima būtų paprasčiausiai perkelti vienos visuomenės į kitą.
Užkliuvo toks teiginys: "Idealistai negali tikėtis, kad bus sukurta jų pageidaujama visuomenė, jie paprasčiausiai siekia, kad būtų išvengta blogiausio raidos varianto."
AtsakytiPanaikintiMan jis labai patinka. Tačiau prisimenu, kaip buvo smerkiami tie, kurie per rinkimus balsuoja už mažesnę blogybę. Ar tokius žmones, nors jie ir žino, kad jų mažuma, kad jų pasirinktoji partija tikrai nelaimės, tačiau vis tiek atiduoda jai savo balsus, galima vadinti idealistais?
O ar galima vadinti idealistais tuos, kurie balsuoja ne už visiškai nepopuliarią partiją, nors jos nuostatos jiems atrodo daugmaž teisingos, o iš dviejų populiariausių partijų pasirenka tą, kuri, kaip jiems atrodo, mažiau pakenks, ir taip siekia išvengti blogiausio varianto?
Vengti blogiausio raidos varianto ir balsuoti už tariamai mažesnę blogybę yra skirtingi dalykai. Nes „mažesnė blogybė“ tokia dažnai yra tik todėl, kad iki tol neturėjo pakankamai galios. Gavusi daugiau valdžios postų, ji neretai kaip mat išauga į didesnę blogybę. Todėl balsuoti už nepažįstamą „mažesnę blogybę“ dažnai pasirodo besąs pats blogiausias variantas.
AtsakytiPanaikintiTačiau aš sutinku, kad neturėdamas pakankamai informacijos ir būdamas įsitikinęs, kad idealių variantų šioje žemėje nebūna, dažnas idealistas savo balsą atiduoda „mažesnei blogybei“.
Tačiau tas, kas balsuoja už mėgstamą partiją, nors žino, kad ji nelaimės, irgi nebūtinai turi būti idealistas. Tai gali būti utopistas, pasirenkantis partiją pagal jos žadamą visuomenės modelį ir tikintis, jog kada nors visuomenė praregės ir pritars jo partijos vizijoms.
Tai gali būti ir principingasis - iš tų, kurie nenori prisidėti prie „mažesnės blogybės“ pergalės ir manosi turį pareigą balsuoti. (Piliečiai, įsitikinę, jog su dabartine tvarka rinkimai tėra farsas, apskritai nebalsuoja.)
Bet čia mes jau neriamės į diskusiją apie rinkimines taktikas, kurios priklauso nuo rinkimų sistemos veikimo ir apie ją turimos imformacijos.
Kažką ne ten paspaudžiau.
AtsakytiPanaikintiNorėjau paklausti ar Konstitucija nėra valstybės idealas? Ir kur tie idealistai kurie prižiūrėtų tuos idealus?
Tokio požiūrio, kad Konstitucijoje turi būti pateikiamas siektinas idealios valstybės modelis, iš tiesų esama.
AtsakytiPanaikintiDeja, žmogaus protas yra ribotas, todėl konstitucijoje pateikiamas valstybės idealas neišvengiamai įgyja utopinio projekto buožų. Dažnai be papildomų nerašytų, tačiau visuotinai paisomų taisyklių tokia „konstitucija“ apskritai negali veikti. Kiekvienas mėginimas griežtai laikytis jos dvasios ir raidės baigiasi politine krize. Todėl, turint tokią konstituciją, visiems geriau, kai niekas nesirūpina įgyvendinti jos idealų.
Tačiau esama ir kito požiūrio, jog konstitucija turi apibrėžti tik pačia svarbiausias visuomenės gyvenimo nuostatas bei iš jų išplaukiančius valstybės veikimo ir sąrangos principus, kurie vėliau detalizuojami įstatymais.
O principas negali būti idealus ar neidealus: arba žmonės jo paiso, arba jis nėra principas. Taip ir su rašytine konstitucija: arba ji - tiesiogiai taikomas svarbiausias valstybės įstatymas, arba ji tik vadinama konstitucija.