2009-01-20

Rytoj apokalipsė?

Pastaruoju metu bandymus paaiškinti, kas vyksta mūsų visuomenėje, politologų komentarus ir teorijas (taip pat ir ne vieną ankstenį viešą savo paties pasisakymą) ėmiau vertinti pagal vieną kriterijų: ar teikiamas paaiškinimas padeda sukurti kokį nors pozityvių, kuriamųjų veiksmų planą, ar ne. Šiame kontekste visokie politologiniai paverkšlenimai - tai paprasčiausios eterio šiukšlės (spam'as): na kas iš to, jeigu šimtąjį kartą bus pakartota, kad šalis yra pralošta, išgrobstyta, oligarchinė? Ar ji nuo to taps kitokia? Ar kas nors pasikeis į gera, jeigu toks požiūris taps savas absoliučiai daugumai piliečių?
Paimkime, pavyzdžiui, Vytauto Radžvilo straipsnį „Demokratija pavojuje“. Jis neatrodo vaisingas šiuo požiūriu, nes eiliniam skaitytojui, kuriam ir yra skirtas, visiškai nepadeda susidaryti pozityvių veiksmų programos. Blogos padėties konstatavimas neskatina pilietiškumo, jis skatina tiktai bejėgišką pyktį ir norą kenkti tiems, kurie laikomi labiausiai besipelnančiais iš šio režimo egzistavimo.
Blogai čia yra ne pačios apokalipsės prognozės. Padėtis tikriausiai gali tapti netgi blogesnė, nei ją piešia Radžvilas. Nedaug kas šiandien turi vilčių, kad „viskas susitvarkys savaime“. Viltys, kylančios ne iš tvirtų įsitikinimų ir jais grindžiamos meilės artimui, tik užmigdo ir pajungia žmogaus valią, ir jis vietoj to, kad ieškotų išeities pats (o tam reikia mokytis!), atiduoda savo balsą didžiausią naudą žadantiems politikams.

Piešiamos apokalipsės blogos ne savo baisumu ar artumu, o tuo, kad taip pavaizduota padėtis atrodo be išeities. Parodžius apokalipsę esamos raidos tendencijų pabaigoje, nepateikiama jokių užuominų nei apie įmanomas permainas, nei apie kelius, kuriais jų reikėtų siekti. Tad visi tie verkšlenimai ir apokaliptiniai vaizdeliai, kurių pilna mūsų žiniasklaida, niekaip negali virsti teisingos visuomenės vizija. Mėgaujamasi skaitytoją apimančiu siaubu, tačiau sprendimų neieškoma.
Apokalipsė gali būti neišvengiama, bet ja gąsdinti prasminga tik tada, kai siekiama, kad jos išsigandę žmonės imtų elgtis tam tikru būdu, kuris gali išgelbėti nuo pražūties jeigu ne visą žmonių bendriją, tai bent juos pačius. Asmeninės išeities galima ieškoti netgi tada, jeigu bendros įvykių eigos neįmanoma pakeisti. Ir visiškai beprasmiška gąsdinti, jeigu nenurodomas joks gelbėjimosi kelias.

Tačiau profesionalūs kritikai nesiūlo net gelbėti savo kailį. Nors iš dažno jų pasisakymo susidaro įspūdis, jog būdą išsigelbėti jie žino, tačiau nelinkę juo dalintis su tamsuomene. Matyt, jeigu toks išsigelbėjimas ir įmanomas, tai, jų manymu, eiliniai piliečiai vis tiek nepajėgūs jo suvokti. Todėl masės tiesiog turi susitaikyti su savo ribotumu ir pasitikėti įžvalgiaisiais, turinčiais Dievo dovaną įžvelgti tikrąsias tendencijas ir virsmus, vykstančius masių pasąmonėje, bei nuvesti jas į šviesų rytojų.

Jie nori mus gelbėti, užrišdami mums akis. Jie man primena mūsų politikus, sakančius: „Išrinkote mus, dabar mes iki kitų rinkimų su jumis darysime, ką norim. O jūs nedrįskite klausinėti, nes tai - ne jūsų reikalas.“

Iš tikrųjų ir nėra didelio skirtumo tarp tų, kurie gąsdina apokalipsėmis, ir tų, kurie įsitikėjo savo privilegijomis mus globoti ir vesti į šviesų rytojų, tarsi žemesnio išsivystymo būtybes. Privilegijomis, kurias jiems neva suteikia jų aukštesni prigimtiniai sugebėjimai ar laimėtas elito tarpe statusas.

P.S. O pasaulio pabaigos nėra su kuo palyginti, todėl tikriausiai ją atpažinsime tik tada, kai ji jau bus įvykus.

12 komentarų:

  1. Reling, aš visgi atskirčiau šiuos du reiškinius: kai politikai priima sprendimus savo nuožiūra, visiškai nepasinaudodami jokiomis demokratijos suteikiamomis konsultacijų formomis, ir kai kritikuoja bei gąsdina kažkas, net nesitaikantys būti valdžioje, tačiau norintys būti kažkokia nematoma valdžia, kažkokie, kaip Tu sakai, sudarantys įspūdį, kad jie žino išeitis, bet jų nesakantys.
    (
    Aplamai, pastebėjau, kad visose srityse lietuviai mėgsta nuslėpti informaciją, kurią žino, nes nori būti vieninteliai tos informacijos valdytojai ir taip žaisti galios žaidimus.
    )
    Man ypač nemalonus reiškinys yra toji kritikų grupė, kurie kažką žino, kalba puse lūpų apie kažkokias grėsmes ir sudaro įspūdį, kad jie tenori vieną ar kitą veikėją išstumti, nes jis elgiasi ne taip, kaip jie norėtų, o tai reiškia - kenkėjiškai Lietuvos valstybei, o jie vieninteliai žino, kaip tą valstybę valdyti, todėl politikai ir valdininkai turėtų klausyti kažkokių slaptų jų nurodymų. Kalbu, kaip supratai, apie dabar vadinamus "valstybininkus", bet jie atsirado ne dabar, o juk buvo nuo pirmųjų atkurtos valstybės dienų, tada jie, kiek prisimenu, sprendė, kuris ministras tinka būti ministru, o kuris - ne, ir kada koks premjeras turėjo būti keičiamas kitu. Tada padėtis buvo palanki tokiems slaptiems pasitarimams - aplinkui važinėjo rusų tankai, o pašiurpusi tauta norėjo tik vieno: kad kažkas darytų sprendimus.
    Įsivaizduoju, kad net tokia valdymo schema yra galima ir labiausiai išsivysčiusios demokratijos valstybėse, nes juk ir JAV nevyko konsultacijos su visuomene, kai buvo nuspręsta įsiveržti į Iraką ar imtis priemonių stabilizuoti padėčiai griūvančiose finansų rinkose. Tokie veiksmai reikalauja greitos reakcijos, todėl atsiduodama tik visuomenės kritikai po to, kai jau veiksmai padaryti. Bet matau skirtumą nuo mūsų "valstybininkų" tokį, kad ten dėl sprendimo prisiimama aiški atsakomybė ir yra aiškus pretenzijų taikinys. Pas mus nematau atsakomybę prisiimančių. Nekalbėsiu dabar apie Kubiliaus vyriausybę, nes dar palyginti nedaug laiko praėjo, tačiau nei prezidentas, nei ankstesnė vyriausybė už jokius staigius, slapta priimtus sprendimus (pvz. energetikos perdavimo į krautuvininkų rankas) atsakomybės neprisiėmė. Buvo irgi daug gąsdinama, kaip bus blogai valstybei po Ignalinos atominės sustabdymo, ir staiga atsirado Leo.
    Ir aš įsivaizduoju, kad šiuo atveju vyriausybė pabuvo tik iešmininku, Ūkio ministerija net rimtai nesusigaudė, kas daroma. Viską buvo nusprendusi slaptoji grupė, kuri ir toliau lieka valdyti nežiūrint į tai, kad politinės jėgos valdžioje pasikeitė.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Mano manymu, skirtumas tarp esančių valdžioje ir nesiteikiančių kalbėtis su žmonėmis politikų, ir tų intelektualų, kurie geriau už pačius piliečius įžvelgia jų naudą, šiuo atveju tėra antraeilis. Ir vieni, ir kiti manosi turį teisę spręsti pavaldinių (ne piliečių!) likimą be jų pritarimo ir netgi be jų žinios.

    Platono valstybę valdo filosofai, tačiau juk visai nebūtina, kad jie patys sėdėtų postuose. Pagal barbarų laikus siekiančią europinę tradiciją oficialius postus užima kariai ir jų ginklanešiai, tuo tarpu patarėjai ir tikrieji valdytojai veikia šešėlyje.

    Be abejo, politikai ir filosofai smarkiai skiriasi žiniom ir reikalingomis asmeninėmis savybėmis. Tačiau tiek mūsų politikams, tiek mūsų interlektualams būdingas įsitikinimas, jog teisę priimti sprendimus savo nuožiūra jie turi vien dėl savo iškovotos vietos visuomenės hierarchijoje, o ne dėl žmonių teikiamo pasitikėjimo.

    Tokiu būdu politikas gauna teisę priimti sprendimus ne todėl, kad visuomenė jam išreiškė pasitikėjimą per rinkimus, o todėl, kad jam pavyko nustumti konkurentus, ir visuomenė paprasčiausiai nebeturėjo kito pasirinkimo, kaip atiduoti jam kėdę. Savo ruožtu patarėjas teisę spręsti įgyja ne todėl, kad pelno visuomenės ir jos patikėtinių politikų pasitikėjimą, o todėl, kad norėdami išlaikyti valdžią ir neturėdami reiklaingų žinių, politikai negali jo apeiti, nerizikuodami sustiprinti konkurentų stovyklą.

    Kitaip tariant, konkretus veikėjas įgyja teisę spręsti paprasčiausiai todėl, kad tuo metu jo draugai ir priešai nepajėgia juo atsikratyti. Tokia pliuralistinės visuomenės logika. Tokioje sistemoje rinkimai iš tiesų nieko nelemia, jie - tiesiog būdas įteisinti visuomenėje susiklosčiusius galios santykius.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Pala, Reling, jei nematai skirtumo, tai kaip su atstovavimo principu? Ar nori pasakyti, kad per rinkimus išrinktų atstovų Seimas negali keisti jokio įstatymo be visuotinio referendumo?

    AtsakytiPanaikinti
  4. 1. Valstybės uždavinys - apsaugoti visuomenenę. Visuomenei grėsmę kelia ne tik išorės priešai, bet ir vidaus konfliktai. Konfliktams išvengti ir jiems taikiai spręsti skirtos teisės normos. Valstybė turi pasirūpinti tokiomis konfliktų sprendimo taisyklėmis, kurios didintų, o ne mažintų taikaus konfliktų sprendimo tikimybę. Tai reiškia, kad teise negali būti laikomi tokie parlamento aktai, kuriuos svarbios visuomenės grupės nepripažįsta teisingais. (Svarbios čia - tokios, kurių interesų neįmanoma ignoruoti be neigiamų pasekmių.)

    2. Tačiau ne visi parlamento aktai liečia piliečius. F. von Hayekas teigia, jog šiandien įstatymais klaidingai vadinami dvejopi parlamento aktai: vienais jų kuriamos ir keičiamos keičiamos teisės normos, nustatančios piliečių konfliktų sprendimo būdus, jų pareigas ir teises vienas kito bei valstybės atžvilgiu, o kitomis reguliuojama valdžios institucijų sudarymo ir veiklos tvarka.

    Pirmojo tipo aktai yra teisės aktai, keičiantys ar kuriantys teisės normas, kuriomis vadovaujasi visuomenė. Antrojo tipo aktai iš esmės tėra valdžios vidiniai reglamentai, kurie iš principo negali liesti eilinių piliečių gyvenimo, primesti jiems naujų įpareigojimų ar keisti jų visuomeninį statusą.

    3. F. von Hayekas sako, kad skirtingų rūšių aktus turėtų priiminėti skirtingos institucijos, nes turėdami teisę reguliuoti valstybės institucijų veiklą savo nuožiūra, parlamentai ilgainiui uzurpuoja ir teisę laisvai kaitalioti ir visuomenėje susiklosčiusią teisę. Deja, ši tendencija nuėjusi taip toli, kad abiejų rūšių aktus leidžiantis parlamentas šiandien yra įprastas.

    Taigi, mūsiškis Seimas yra dviguba institucija:
    - turinti visus juridinius ir moralinius įgaliojimus savo nuožiūra leisti valstybės institucijų veiklą reglamentuojančius aktus,
    - turinti juridinius (deja), tačiau neturintis moralinių įgaliojimų savo nuožiūra keisti visos visuomenės gyvenimą lemiančių teisės normų.

    Kitaip tariant, politikai turi moralinę pareigą konsultuotis su visuomene, jeigu ruošiasi priimti jos gyvenimą keičiančius sprendimus, nes kitaip jų sprendimų visuomenė gali nepripažinti teisingais, o jų teisėtumas (atitikimas pagrindiniam konstituciniam valstybės tikslui) gali tapti abejotinas.

    AtsakytiPanaikinti
  5. 1. Ar Lietuvoje galima kalbėti apie svarbias visuomenės grupes, kai yra vien interesų grupės? Juk pats sakei, kad pas mus visuomenė atomizuota, tai kaip tartis? Tokiu atveju įsivaizduoju tik vieną mechanizmą - referendumą.
    2. Man patinka toks teisės aktų skirstymas, ir Tavo siūloma jų tvarkymo sistema, bet prie ko priskirti tokius teisės aktus, kuriais reguliuojamas ir prižiūrimas verslas? Iš vienos pusės - tai lyg ir liečia valdžios institucijų, atliekančių priežiūrą, veiklą. Iš kitos pusės - lyg ir nustato santykių tarp verslo ir piliečių tvarką. Iš trečios pusės - veikia piliečių, užsiimančių tuo verslu, įpareigojimus ir visuomeninį statusą. Vėlgi: su verslo grupėmis konsultuotis lengva, nes jie yra lengvai identifikuojami ir net linkę solidarizuotis, kai tik mato ketinimus apriboti jų veiklą. Bet kaip sužinoti piliečių, kurie priversti naudotis to verslo produktais, nuomonę? Juk jų nuomonės skiriasi pagal tai, kaip kuris susijęs su tuo verslu. Kelių atomų nuomonės neatrodo įtikinamai prieš kvalifikuotų kalbėtojų, kuriuos nusamdo verslas, argumentus.
    3. Tai visgi, kaip atlikti tą konsultaciją su visuomene dėl sprendimų, kad toji visuomenė juos pripažintų teisingais? Visuomenė, o ne atskiros grupuotės.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Manau, kad bendras interesas yra natūralesnis pagrindas vienytis, nei ideologija. Interesų grupės nėra blogos savaime. Blogas yra kai kurių jų siekis prastumti nuosavą interesą kitų grupių sąskaita.

    Deja, kai kurioms grupėms yra lengviau vienytis, dėl to joms lengviau nustelbti blogiau organizuotas grupes. O nuolat nustelbiamas interesas prarandą galią vienyti. Todėl daugelis grupių gali likti neorganizuotos, kol jų narių gyvybiniams interesams nekyla akivaizdus pavojus.

    Organizuotoje visuomenėje svarbius sprendimus galima priėminėti daugiašalėmis suinteresuotų grupių derybomis ir paskui juos tvirtinti parlamente, kaip, pvz., yra Šveicarijoje.

    Atomizuotoje visuomenėje reformų koalicija pritarimą gali gauti arba laimėdama rinkimus su aiškia reformų programa, arba nugalėdama visuotiniame referendume.

    2. Normos, kuriomis sukuriamos naujos pareigos piliečiams, turi būti teisės aktuose, normos, reguliuojančios valdžios struktūrų veiklą, - žemesnio rango aktuose. Pvz., kelių eismo taisyklės yra teisės aktas, nes nustato eismo dalyvių pareigas ir teises. O štai kokia nors eismo ženklų įrengimo ir priežiūros tvarka tėra administracinis reglamentas, nes reguliuoja ne eilinių piliečių pareigas, o valstybės struktūrų ir pareigūnų veiklą.

    Sužinoti suinteresuotų piliečių nuomonę nėra taip jau sunku: galima surengti apklausas, padedančias identifikuoti visuomenės grupes ir jų lūkesčius. Svarbiausia, kad noro būtų. O noro, deja, šiandien nėra, nes šiandien didžioji dalis piliečių tebėra neorganizuoti ir, politikų akimis, turėtų nekelti valdžiai jokio pavojaus. Kaip tik todėl riaušės prie Seimo kai kam tapo visišku netikėtumu.

    3. Apklausos, susitikimai, peticijos - tai „silpnos“ spaudimo priemonės, kadangi jų efektyvumas priklauso nuo valdžios siekio turėti piliečių palaikymą.

    Sprendžiamieji referendumai ir rinkimai - „stiprios“ spaudimo priemonės, kadangi kuriam įtvirtina esamą galių pusiausvyrą ir uždeda valdžiai tam tikrus įpareigojimus. Atomizuotoje visuomenėje jie turėtų vykti kuo dažniau, tačiau valdžią turinčios grupės stengiasi juos užblokuoti ir kitaip sumažinti jų reikšmę.

    Riaušės ir pilietinio nepaklusnumo akcijos - tai paskutinė priemonė valdžiai, kuri nepaiso kitų visuomenės grupių interesų, paprotinti.

    Manau, kad tai yra pagrindiniai būdai, kuriais visuomenė gali pakonsultuoti politikus.

    P.S. Visuomenė, išskyrus visiškai atomizuotą, sudaryta iš įvairių konsoliduotų ir nekonsoliduotų piliečių grupių. Todėl visuomenės pripažinimas paprastai reiškia visų bent kiek įtakingų (t.y. galinčių pridaryti valdžiai ir vieni kitiems nemalonumų) visuomenės grupių pripažinimą.

    Būtina pabrėžti, kad tokio pripažinimo siekiama tik tokiose visuomenėse, kuriose vyrauja politinio konsensuso kultūra. Konkurencinės (pliuralistinės) kultūros šalyse valdžią laimėjusios ir kompromisinius įtakos sferų pasidalijimo sandėrius sudariusios grupės manosi turinčios visas teises primesti visuomenei savo interesus. Paprastai jose dalis visuomenės grupių neturi taikių priemonių valdžiai paveikti, todėl jų nepasitenkinimas reguliariai pratrūksta protesto akscijomis bei riaušėmis (Prancūzija).

    AtsakytiPanaikinti
  7. O argi Šveicarijoje ne referendumais priiminėjami sprendimai?
    Šiaip tai labai siūlyčiau čia paskelbti atskirą pranešimą, aprašantį įvairius susitarimų tarp valdžios ir visuomenės mechanizmus, ir kur koks labiau taikomas, privalumai ir trūkumai. Būtų labai naudinga studija.
    Man iš šio Tavo komentaro kyla tokie klausimai, kuriuos mielai prikabinčiau prie būsimo Tavo pranešimo šia tema:
    1. Patiko toks įdomus mechanizmas kaip apklausos. Kaip siekti apklausų rezultatų patikimumo, kai dabar (bent jau Lietuvoje) apklausų rezultatai kelia šypseną?
    2. Ar manai, kad reformos kada nors gali sulaukti daugumos pritarimo, kai yra natūralu, jog didžioji žmonių dalis nemėgsta ir visaip vengia bet kokių esminių pakeitimų, o norėtų tik laikino įtrūkių užglaistymo?
    3. Kaip paaiškinti Islandijos riaušes? Irgi tuo, kad valdžia nepaiso visuomenės interesų ir Islandija yra konkurencinės kultūros šalis?

    AtsakytiPanaikinti
  8. Konsensuso politika neatmeta referendumų. Šveicarijoje įvairių interesų grupių pasiektas sutarimas patenka į parlamentą, kur dar kartą suderinamas su partijomis, o po to, kuriai nors pakankamai įtakingai grupei reikalaujant, gali būti teikiamas referendumui, kuriame kiekvienas pilietis gauna galimybę pareikšti savo nuomonę apie susitarimą. Esmės tai nekeičia: šalia partijų ten veikia stiprios ir gerai organizuotos interesų grupės, kurios vis tik linkusios siekti konsensuso, bet ne parlamentinės daugumos diktato. Netgi jų Vyriausybė, atliekanti ir kolektyvinio Prezidento funkcijas, sudaroma 5/6 parlamento balsų dauguma.

    Tad jeigu Tu, Vilnie, tikiesi, kad aš galiu pateiksiu kokį nors gudrų juridinį mechanizmą, kuris garantuoti, jog valdžios politika atitiks ne vienos, bet visų visuomenės grupių interesus, teks nusivilti. Iš karto sakau, jog tokio mechanizmo nėra ir negali būti. Nors pasaulinė tendencija yra tokia, kad vis daugiau klausimų, kurie anksčiau buvo priskiriami moralės sričiai ir nereglamentuojami teisės aktais, imami spręsti teismuose, vis tik kai kurie klausimai iš principo negali būti „sujuridinti“.

    Pvz., klausimas, kuri spalva gražesnė, nepriklauso teismų kompetencijai netgi tuo atveju, jeigu dėl jo kiltų smurtas. Smurto atveju teismas nagrinės tik fizinės ir moralinės žalos atlyginimo bei baudžiamosios atsakomybės klausimą. Kodėl? Todėl, kad estetiniai vertinimai negali kelti tiesioginės grėsmės visuomenės saugumui ir todėl nėra valstybės veiklos sritis.

    Politikų atsakomybė už nedorą elgesį ne visada gali būti įsprausta į įstatymo rėmus, todėl visada bus dalykų, kurių politikai nedarys ne todėl, kad jiems grėstų atsakomybė prieš įstatymą (nuo jos jie gali palyginus lengvai išsisukti), bet todėl, kad bijos tautos pasipiktinimo.

    Paprastai kalbant, jeigu politikai nebijotų riaušių, kas gi priverstų juos paisyti savo pačių išleistų įstatymų ir neleistų jų taisyti pagal savo užgaidas?

    Atrodo, kad Lietuvoje pastaruosius 18 metų klestėjusi politikų savivalė perpildė lietuvių kantrybės taurę. Galbūt panašiai pasijuto ir islandai, kai paaiškėjo, kad iš vienos sveikiausių pasaulio ekonomikų jų šalis staiga pavirto bankrotu?

    Riaušės retkarčiais gali kiti ir konsensuso kultūros šalyje. O konkurencinės kultūros visuomenė gali ilgai gyventi be viešų konfliktų. Tačiau tendencija, mano galva, aiški: konkurencinės kultūros šalyse pagrindo kilti riaušėms yra žymiai daugiau.

    Tai tiek. O dėl atskiro teksto apie politinės atsakomybės mechanizmus aš pagalvosiu.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Dar truputį apie tas apklausas. Visada stebėjausi, kokios metodikos leidžia pagal kelių žmonių atsakymus, o gal ir pačių apklausėjų sugalvotus atsakymus, kai nesiseka surasti atsakinėtoją, kuris pagal metodiką turi būti 30 metų vyras su viduriniu išsilavinimu, o skambinant telefonais nuolat atsiliepia tik moteriškės ir pensininkai, ir tai natūralu, nes reikiamo kontingento atstovas jau guli girtas, - taigi, kaip galima pateikinėti tokių apklausų rezultatus kaip daugelio nuomonę. Nekalbu apie politikų reitingų formavimo apklausas, nes tas dalykas išvis panašus į loteriją - priklauso nuo to, ar išvakarėse pilietis žiūrėjo atitinkamą TV laidą, ar to piliečio žmona yra tam tikros partijos buhalterė ir pan.
    Bet net tokiais svarbiais klausimais, kurie liečia pačių piliečių gerovę, atsakymai duodami atsitiktiniai, piliečiui niekada nepritrūksta nei žinių, nei informacijos, kad jis galėtų neabejodamas pareikšti savo sprendimą dėl euro įvedimo, dėl atominės elektrinės ar dėl kitų žmonių algų.
    Paskaičiau D.Stanciko straipsnį "Aukštyn kojom" (http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F90686), kuriame jis sako:
    "Apsukrūs berniukai ir toliau tvarkosi valstybėje kaip savo tvartelyje: be pagrindinio akcininko – valstybės žinios jau prie naujos valdžios atleido Kruonio elektrinės vadovą, kasdien švaisto milijonus bergždžiausiems projektams naujai atominei elektrinei statyti, kuria jau nebetiki net būsimasis energetikos ministras - konferencijoje ir vėl nebuvo atsakyta, nei kokia bus jos galia, nei statybų kaštai, nei kokia bus po to elektros kaina mums, vartotojams. Ir žinoma, toliau užsiiminėja populistine propaganda: kiek mums, elektros vartotojams, kainavo ta naujausia, su prasidėjusiu Konstitucinio Teismo procesu sutapusi „apklausa“, neva 61 proc. gyventojų labai nori naujos atominės elektrinės, suprask, reiškia ištikimybę LEO LT?"
    Aš, pavyzdžiui, negalėčiau atsakinėti nei taip, nei ne, kai visiškai neaiškios alternatyvos, kai neaiškios vienokio ar kitokio sprendimo pasekmės. Bet tokios informacijos juk gauti neįmanoma, nes, kaip esu pastebėjusi, ekspertai ir mokslininkai visada pareiškia palankias išvadas didžiausių aferų atžvilgiu, nes oligarchams nusipirkti mokslininkų patvirtinimą yra net daug pigiau, nei kokio taksisto paslaugas.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Man rodos, jog viskas priklauso nuo to, ar valdančioji grupė siekia konsesuso, ar bet kokia kaina kuo ilgiau išlaikyti savo rankose valdžią; ar ji noria žinoti tikrąją visuomenės narių nuomonę, ar jai tereikia argumentų viešųjų ryšių, t.y. savo veiksmų pateisinimo ir reklamavimo akcijai. Dauguma iki šiol buvusių apklausų, mano galva, tarnavo viešųjų ryšių tikslams. Kitaip tariant, tai buvo ne apklausos, o apklausų imitacijos.

    Tikrieji valdžios užsakytų apklausų rezultatai, ypač nepalankūs - greičiausiai liktų nežinomi visuomenei. Tačiau net ir tokiu atveju jie turėtų įtakos valdžios veiksmams.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Aš įsivaizduoju, kad valdantieji siekia kuo ilgiau išlaikyti savo rankose valdžią. Visais atvejais, nereiktų naiviai tikėtis, kad atsiras kažkas besistengiantis spręsti problemas iš esmės, o ne taip, kaip reikia. Nes idealistai juk būna pavieniai, tarpusavyje jie paprastai nesutaria dėl savo idealizmo, o visuomenė jų nemėgtų dėl per aukštai iškeltos kartelės. O dar nieko neatsakei man į klausimą, kaip gauti visuomenės pritarimą reformoms.
    Aš įsivaizduoju, kad apklausa galėtų būti panaši į referendumą, t.y., paskelbiami klausimai (aišku, ne tokie, kai klausiama "ar reiktų padidinti algas ir pensijas", o labai konkretūs, pvz. "ką jūs pasirinktumėte, jei ..." ir bent keletą aiškių alternatyvų. Žmonės siųstų atsakymus, aišku, tai darytų tik aktyvioji visuomenės dalis, bet ar ne ji ir turėtų spręsti valstybei svarbius klausimus?

    AtsakytiPanaikinti
  12. Apie idealizmą ir utopizma prirašiau čia.

    Bandymai apibrėžti konkretų mechanizmą, kaip vyriausybė galėtų gauti visuomenės pritarimą savo siūlomoms reformos, panašūs į bandymą sukurti detalų siektinos valstybės projektą.

    Svarbiausia čia visai ne būdas, bet noras gauti tą pritarimą ir nuostatos, kuriomis vadovaujantis to būtų siekiama. Ar valdantieji nori gauti pritarimo išraišką pačių parengtam reformų projektui, ar jie nori pasiekti įvairių visuomenės grupių konsensuso dėl to, kokia turi būti reforma ir kaip ji turi būti įgyvendinama?

    Abiem atvejais gali būti apklausiami aktyvūs piliečiai, kaip tu ir siūlei. Tačiau tokia apklausa ne visada leidžia piliečiams apginti savo interesus.

    Pvz., jeigu visuomenėje nevyksta vieša diskusija apie reformos principus ir didelė dalis piliečių negali susidaryti pagrįstos nuomonės, kokią įtaką reforma turės jų gyvenimui, jų interesai gali likti neapginti. Valdžia tokiais atvejais paprastai priekaištauja, jog niekas nereiškė prieštaravimų, kai buvo laikas juos reikšti. Tačiau piliečiai yra visiškai teisūs, į tai atsakydami, jog jiems nebuvo suteikta pakankamai laiko ir informacijos, kad tie prieštaravimai atsirastų, būtų aiškiai suformuluoti ir išreikšti.

    Valdžia turi pakankamai būdų nekonsoliduotų visuomenės grupių interesams apeiti, tačiau tai tėra savęs apgaudinėjimas: neišsakytas piliečių nepasitenkinimas kaupiasi, kol galiausiai pasireiškia riaušėmis, maištais ir revoliucijomis.

    Kad to būtų išvengta, į sprendimų rengimo darbą siūlyčiau įtraukti kiekvieną pareiškusią nepasitenkinimą visuomenės grupę, nes nežinia, kuri iš šių grupių taps sniego griūtį sukėlusia gniūžte, jei bus priimtas ženkliai visuomenės daliai nepriimtinas sprendimas.

    Antra, darbas turi prasidėti nuo įvairių atstovaujamų grupių interesų ir jų vaidmens reformuojamoje valstybės veiklos srityje analizės.

    Trečia, pasiremiant kitų šalių patirtimi turi būti prognozuojama siūlomų sprendimų įtaka ir atskiroms visuomenės grupėms, ir visos visuomenės gyvybingumui.

    Galiausiai, parengtas sprendimas turi būti teikiamas piliečių apklausai ar referendumui, kad savo nuomonę galėtų pareikšti nekonsoliduoti piliečiai.

    AtsakytiPanaikinti